| Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Paslaptingi simboliai dykumoje glumina net mokslininkus: surado kai ką ypatingo (Foto)
|
(
(
Kai kurie iš jų matyti ant minkštos uolienos paviršiaus – tarsi saulėje besikaitinantys ropliai. Kiti – kaip paslaptingos duobelės, primenančios senovinį žaidimą, kai kur dar iki šiol žaidžiamą pasaulyje. O dar keli yra tiesiog mįslingi. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Apleistame ir vėjų pustome Kataro šiaurės rytų pakrantės kampelyje, tarp bekraščių dykumos smėlio kopų, yra Al Džasasija – didžiausia ir svarbiausia Persijos įlankos uolų meno radimvietė. Čia prieš daugelį amžių žmonės naudojo neaukštas kalkakmenio atodangas kaip drobę, ant kurios raižė aplinkoje pastebėtus simbolius, motyvus ir daiktus. Iš viso archeologai Al Džasasijoje yra radę apie 900 uolų raižinių – vadinamųjų petroglifų. Tai daugiausia mįslingi ženklai, išdėstyti įvairiais raštais, įskaitant eiles ir rozetes, taip pat akį traukiantys burlaivių atvaizdai, dažniausiai vaizduojantys laivą iš viršaus – bet taip pat ir profiliu – ir kiti ženklai bei simboliai. „Nors uolų menas Arabijos pusiasalyje yra paplitęs, kai kurie raižiniai Al Džasasijoje yra unikalūs ir jų niekur kitur nerasite, – sako Kataro muziejų kasinėjimų ir radimvietės direktorius Ferhanas Sakalas, turėdamas omenyje petroglifus, vaizduojančius laivus, matomus iš paukščio skrydžio. – Šie raižiniai rodo didelį juos kūrusių menininkų kūrybiškumą ir stebėjimo įgūdžius. Taip pat [abstraktų] mąstymą, nes jie negalėjo matyti dhow (tradicinio laivo) iš viršaus“.
Paslaptingos žymėsKatare yra apie 12 žymių petroglifų vietų, daugiausia išsidėsčiusių šalies pakrantėse, nors kai kuriuos raižinius galima pamatyti net pačiame Dohos Al Bidda Par centre, iš kurio atsiveria vaizdas į Kornišą – populiarią pakrantės promenadą. Al Džasasija, esanti maždaug už valandos kelio į šiaurę nuo Kataro sostinės, netoli senojo perlų uosto Al Huvailos, buvo atrasta 1957 m. Per šešias savaites 1973 m. pabaigoje ir 1974 m. pradžioje danų komanda, vadovaujama archeologo Holgerio Kapelio ir jo sūnaus Hanso Kapelio, atliko tyrimą, kurio metu nuotraukose ir brėžiniuose kruopščiai sukatalogavo visą vietovę. Iš visų užfiksuotų pavienių figūrų ir kompozicijų daugiau nei trečdalį sudaro įvairių konfigūracijų, formų ir dydžių žymės. Labiausiai išsiskiria dvi lygiagrečios septynių duobučių eilės – todėl kai kas mano, kad jos buvo naudojamos žaidžiant mankalą: žaidimą, nuo senovės populiarų daugelyje pasaulio šalių, kai du žaidėjai į duobutes meta nelyginį ir lyginį skaičių mažų akmenukų. Kiti neigia šią teoriją, nurodydami, kad kai kurios Al Džasasijos duobutės yra per mažos, kad jose tilptų akmenukai, o kitos yra šlaituose – kas būtų nepraktiškas pasirinkimas. Kitos prielaidos rodo, kad šie žmogaus palikti dariniai buvo naudojami kaip tam tikra religinė priemonė. Arba perlų rūšiavimui ir saugojimui. Arba kaip sistemos laikui ir potvyniams skaičiuoti. Taigi, kam jie iš tikrųjų visa tai buvo skirta – ir ką šie objektai reiškia? „Labai sunku atsakyti, – pripažįsta F.Sakalas, kuris šiaip jau nepritaria lentų žaidimų teorijai. – Neturime jokių tiesioginių užuominų apie Al Džasasijoje naudotus motyvus. Mano nuomone, tai gali turėti ritualinę reikšmę ir funkciją, kuri yra labai sena, todėl jos negalima paaiškinti etnografiškai“. Tačiau kiek sena? „Tikrai nežinome, – sako tyrėjas – ir apskritai uolų meną labai sunku datuoti“.
Stebuklas dykumos pakraštyje„Egzistuoja daugybė hipotezių apie amžių – nuo neolito iki vėlyvojo islamo laikų, – pasakoja F.Sakalas. – Aš asmeniškai manau, kad ne visi raižiniai buvo sukurti tuo pačiu metu“. Prieš dešimtmetį atlikus vieną mokslinį devynių skirtingų Al Džasasijos petroglifų tyrimą, nebuvo rasta jokių įrodymų, kad jie būtų senesni nei keli šimtai metų – tačiau mokslininkai padarė išvadą, kad reikia atlikti daugiau tyrimų. Nors ekspertai negali tiksliai pasakyti, kada ir kas sukūrė Al Džasasijos petroglifus, jie visi sutinka, kad labiausiai žavintys ir neįprasti šios vietovės raižiniai yra laivų raižiniai. Šie kūriniai suteikia svarbios informacijos apie laivų, naudotų klestinčioje žvejybos ir perlininkystės pramonėje (šimtmečius tai buvo Kataro ekonomikos pagrindas), tipus ir įvairius jų elementus. Dauguma iš viršaus matomų laivų paprastai yra žuvies formos su smailiais laivagaliais ir eilėmis irklų. Juose matyti keletas detalių – pavyzdžiui, susikertančios briaunos ir skylės, greičiausiai rodančios stiebų ir atramų išdėstymą. Kai kuriais atvejais ilga linija nuo laivagalio pavaizduojama virvė, besibaigianti tradiciniu arabišku inkaru (trikampio formos akmeninis inkaras su dviem skylėmis) arba europietišku inkaru (metalinis inkaras su ilgu kotu ir dviem išlenktomis atšakomis, pirmą kartą regione panaudotas maždaug prieš septynis šimtmečius). Kelionė į pomirtinį gyvenimą„Kai kurių valčių irklai nėra lygiagretūs, kaip turėtų būti irkluojant, bet nukreipti į skirtingas kryptis, – knygoje „Hidden in the Sands: Uncovering Qatar’s Past“ (liet. „Paslėpti smėlyje: Kataro praeities atskleidimas“) rašo Frances Gillespie ir Faisalas Abdulla Al-Naimi. – Taip laivai galėjo atrodyti, kai valtys plūduriuodavo ten, kur būdavo ieškoma perlų, o irklai būdavo palikti vietoje, kad priplaukę narai galėtų įsikibti ir pailsėti“. Ekspertai sako galintys tik spėlioti, kodėl Al Džasasijoje yra tokia didelė laivų raižinių koncentracija, palyginus su kitomis Kataro pakrantės petroglifų vietomis. „Laivai užėmė svarbią vietą senovės žmonių tikėjimuose, kurie juos laikė simboline tranzito iš šio pasaulio į kitą priemone, – pažymi F.Gillespie ir F.A.Al-Naimi. – Tiek babiloniečiai, tiek senovės egiptiečiai tikėjo, kad mirusieji pomirtinį pasaulį pasiekia laivu. Graikų mitai pasakojo apie keltininką Charoną, kuris per Stikso upę į požeminį pasaulį plukdė mirusiųjų sielas. Gali būti, kad seniausi laivų raižiniai yra liaudies atminties, siekiančios toli į priešistorinius laikus, atgarsiai“. Parengta pagal CNN.
.
| ||||||
Įdomiausi
75
(0)
.png)
.png)
