Senoviniai kaulai rodo, kad žmonių protėviai stačiomis vaikščiojo dar prieš 7 milijonus metų

Jei ši būtybė tikrai vaikščiojo vertikaliai, tai yra didžiulis atradimas, sako Harvardo universiteto paleoantropologas Danas Liebermanas, kuris nedalyvavo atliekant naująją analizę. Tai reikštų, kad vaikščiojimas stačiomis buvo vienas pirmųjų bruožų, išskiriančių žmonių liniją, kuri maždaug tuo metu atsiskyrė nuo šimpanzių, sako jis. Tačiau „tai nėra patikima“, mano mokslininkas – nes dalinis fosilinis šlaunikaulis neturi abiejų galų.

Apie Sahelanthropus pirmą kartą pasaulis sužinojo tada, kai 2001 m. tyrėjai aptiko stulbinamai gerai išlikusią jo kaukolę. Paleontologas Michelis Brunet iš Poitiers universiteto (Prancūzija) šį sutvėrimą pavadino Toumaï – tai vietinės dazų kalbos žodis, reiškiantis „gyvenimo viltį“.

Šimpanzės dydžio kaukolė labiausiai priminė Afrikos beždžionę. Tačiau jos dantys rodė ką kita – kandžiai buvo panašūs į vėlesnių homininų (žmonių šeimos narių) dantis. O kaukolės pagrinde esančios angos forma – foramen magnum – rodė, kad Sahelanthropus galvą jungėsi prie vertikalaus kaklo – panašaus į vertikaliai vaikščiojančių žmonių kaklus.

Tačiau vien kaukolė negali įrodyti, kad rūšis vaikščiojo vertikaliai. Toumaï reikėjo kojų. Pasirodo, jis turėjo vieną, į kurią nebuvo atkreiptas dėmesys: tuometinė Poitiers universiteto magistrantė Aude Bergeret 2004 m. pastebėjo šlaunikaulio ir apatinio rankos kaulo gabalą stalčiuje, pilname gyvūnų fosilijų, kurias kaukolę radusi komanda pavadino „neapibrėžtomis“.

Ji įspėjo savo konsultantą, kuris nustatė, kad tai yra primato šlaunikaulis, ir užsuko pas M.Brunet. Tačiau mokslininkų komanda rimtai kaulą išanalizavo tik 2017 m., kai prisijungė kaulų specialistas Guillaume'as Daveras ir Poitiers universiteto paleoantropologas Franckas Guy.

Dabartiniai komandos nariai, kurie iš pradžių nedalyvavo analizėje, sako, kad tuo metu būta kitų prioritetų – analizuoti kaukolę ir rasti daugiau fosilijų Čade. Tačiau kiti sako, kad įdomu, jog šiai analizei buvo priskirtas toks mažas prioritetas.

Naujajame tyrime ši Prancūzijos ir Čado tyrėjų komanda pasitelkė net kelis metodus, kad išanalizuotų daugiau kaip 20 kaulų vidinės ir išorinės struktūros požymių. Palyginę šiuos požymius ir matavimus su gyvomis ir iškastinėmis beždžionėmis bei homininais, jie nustatė, kad šlaunikaulio pagrindo orientacija ir viršutinės kaulo dalies suplokštėjimas yra panašūs į homininų – arba žmonių giminės atstovų – bet ne į Afrikos beždžionių šlaunikaulius.

Be to, šlaunikaulio vidinės dalies skersiniame pjūvyje matomas kaulo tankis atitiko homininams būdingą tankį – o tai leidžia manyti, kad šlaunikaulį veikė apkrovos jėgos, suderinamos su vaikščiojimu stačiomis, dabar jau žurnale „Nature“ praneša komanda.

F.Guy sako, kad nebuvo vieno „stebuklingo bruožo“. Jis teigia, kad tai buvo „bendras bruožų modelis“, kurie visi rodo vaikščiojimą dviem kojomis. Jei tai tiesa, ši rūšis turėjo vaikščioti stačiomis po miškus, kurie juosė senovinį Čado ežerą, daugiau nei 1 mln. metų anksčiau nei ankstyviausi žinomi dvikojai homininai – Orrorin tugenensis ir Ardipithecus.

Net jei Sahelanthropus buvo dvikojis, jis vis tiek nemažai laiko praleisdavo medžiuose. Du apatiniai rankų kaulai rodo, kad ši rūšis taip pat gyveno medžiuose, kur tikriausiai būdavo saugiausia plėšrūnų atžvilgiu.

Vis dėlto ekspertai teigia, kad norint įrodyti, jog Sahelanthropus iš tiesų buvo vaikščiotojas stačiomis, reikia atlikti daugiau tyrimų. „Įrodymai atitinka dvikojiškumą“ – bet jo neįrodo, sako funkcinės morfologijos specialistas Chrisas Ruffas iš Johnso Hopkinso universiteto.

Kiti mano, kad kaulai labai panašūs į šimpanzių, ir kad mažai tikėtina, jog ši rūšis vaikščiojo vertikaliai, kaip vėlesni homininai. Tai nebuvo šimpanzė, bet ji taip pat „nebuvo ir vertikali, ant žemės gyvenanti beždžionė, kokia greičiausiai buvo mūsų ankstyviausi protėviai“, – sako George'o Washingtono universiteto paleoantropologas Bernardas Woodas.

Nepaisant to, šlaunikaulio fragmentas yra jaudinantis ir svarbus, nes jis datuojamas laikotarpiu, kai mūsų pirmieji protėviai dar buvo labai panašūs į Afrikos beždžiones – tačiau atsiskyrė nuo linijos, vedančios į šimpanzes.

„Kažkuriuo metu homininai tapo dvikojais, tačiau kaip ir kada tiksliai įvyko šis perėjimas, yra vienas įdomiausių ir svarbiausių klausimų apie mūsų giminę, – sako paleoantropologė Carol Ward iš Misūrio universiteto Kolumbijoje. – Visos fosilijos, kurios apie tai kalba, yra labai svarbios“.

Tačiau, deja, „šios fosilijos nesuteikia įtikinamos informacijos, kurios tikėjomės“, sako ji.

Parengta pagal Science.org