Neįtikėtina, bet tiesa: sterbliniai žinduoliai yra kur kas labiau išsivystę nei žmonės

„Ilgą laiką žmonės sterblinius laikė „menkesniais žinduoliais“, kurie yra tarpinė stadija tarp placentinių žinduolių ir kiaušinius dedančiųjų, – aiškina evoliucijos biologė Anjali Goswami iš Jungtinės Karalystės Gamtos istorijos muziejaus. – Pasirodo, būtent sterbliniai yra kur kas labiau išsivystę nuo protėvių formos“.

Ši dabar jau pasenusi idėja kilo dėl to, kad sterbliniai – pavyzdžiui, kengūros arba oposumai – gimdo jauniklius labai ankstyvoje vystymosi stadijoje. Dėl to jų mažyliams didžiąją vystymosi dalį tenka būti sterblėje.

Placentiniai žinduoliai – tokie kaip žmonės, banginiai ar ežiai – gimsta labiau išsivystę, po daug ilgesnio nėštumo laikotarpio.

„Būdami placentinių žinduolių grupės nariai, dažnai manome, kad evoliucija krypsta būtent į mūsų grupę, tačiau evoliucija vyksta ne taip“, – aiškina A.Gosvami.

Evoliucija dažnai klaidingai pateikiama kaip tiesus kelias į didesnį sudėtingumą, kai rūšys, turinčios senesnių bruožų, laikomos paprastesnėmis arba primityvesnėmis. Tačiau genetika ir geresnis neįprastų požymių suvokimas rodo, kad evoliucijos eigoje rūšis gali ne kartą įgyti ir prarasti sudėtingumą. Taip pat ne visada reikšmingesni evoliuciniai pokyčiai lemia didesnę įvairovę – nes placentiniai žinduoliai yra daug įvairesni nei sterbliniai, pabrėžia tyrėjai.

Naudodami 22 šiuo metu gyvenančių rūšių įvairių vystymosi stadijų pavyzdžius, Gamtos istorijos muziejaus raidos biologė Heather White ir jos kolegos sudarė pokyčių laiko juostą.

Itin detalus 3D mikrokompiuterinės tomografijos skenavimo rinkinys atskleidė daug daugiau požymių pokyčių, susijusių su tuo, kaip vystosi sterblinių kaukolės. Konkrečiai, lyginant su placentiniais žinduoliais ir mūsų bendrais protėviais – tikraisiais žvėrimis (Theria), – gyvenusiais prieš 160 mln. metų, sterblinių kaukolės vystymasis sulėtėjo ir pasikeitė.

Išvados leidžia manyti, kad itin ankstyvas sterblinių gimdymas rodo labiau specializuotą vystymosi tipą, kuriam reikėjo didesnių požymių pokyčių, nei placentinių žinduolių, palyginti su mūsų bendru protėviu.

Kiti tyrimai irgi pateikė užuominų, kad taip gali būti, o požymiai rodė, kad ir placentiniai, ir sterbliniai žinduoliai turi gerokai pakitusias placentas, vertinant nuo mūsų bendro protėvio placentos.

Be to, išnykusių žinduolių grupė, kuri atsiskyrė nuo likusios žinduolių gyvybės šakos dar prieš atsirandant placentiniams ir sterbliniams žinduoliams, dauginosi panašiau į mus.

„Galėjome aiškiai parodyti, kad sterblinių vystymosi būdas labiausiai pasikeitė nuo sterblinių ir placentinių žinduolių bendro protėvio, – sako A.Gosvami. – Tai, kaip dauginasi sterbliniai, nėra tarpinė forma tarp kiaušinius dedančių ir placentinių žinduolių. Tai tiesiog visiškai kitoks vystymosi būdas, kurį išsivystė sterbliniai“.

Vis dėlto, kadangi H.White ir jos kolegos į tyrimą galėjo įtraukti tik 22 rūšis, jų išvadoms pagrįsti reikia daugiau tyrimų.

Bet kuriuo atveju, nors dabartinių požymių palyginimas su protėvių rūšimis leidžia nustatyti giminystę ir evoliucijos laiką, jis neparodo, kiek labiau ar mažiau „pažengusi“ rūšis yra sudėtinga. Vietoj to, pokyčiai greičiausiai atspindi aplinkos reikalavimus arba jų nebuvimą, kaip ir šiuo atveju.

„Buvo iškelta prielaida, kad sterblinių vystymasis yra geresnis esant dideliam aplinkos nestabilumui, – sako A.Gosvami. – Placentiniai žinduoliai turi ilgą nėštumo laiką, todėl jei gyvūnas išgyventų laikotarpį, kai ištekliai išsektų, ir motina, ir palikuonys greičiausiai žūtų. Sterblinių motina gali lengvai palikti jauniklius labai ankstyvoje vystymosi stadijoje, todėl tokiu atveju bent jau ji galėtų išgyventi ir bandyti atsivesti palikuonių dar kartą vėliau.“

Tai gali paaiškinti, kaip sterbliniams pavyko iš Šiaurės Amerikos pasiekti Australiją, kai placentiniai žinduoliai to nepadarė dar tada, kai šie žemynai buvo susijungę sausumos masyvai.

„Viena iš minčių yra ta, kad sterbliniai buvo geriau pasirengę šiai kelionei dėl lankstesnės reprodukcinės sistemos, – spėlioja A.Gosvami. – Taigi, pailgindami vystymąsi ir padarydami jį labiau nepriklausomą nuo motinos, sterbliniai galėjo geriau susidoroti su mažiau stabiliomis aplinkos sąlygomis. Tačiau tai labai daug spėjimų ir hipotezių, kurias dar reikia patikrinti.“

Tyrimas paskelbtas žurnale „Current Biology“.

Parengta pagal „Science Alert“.