Mokslininkai nustebę: medūzos pasižymi vienu netikėtu požymiu (Video)

Tripedalia cystophora rūšies medūzos neturi centrinių smegenų ir juda naudodamosi paprasta nervų sistema, kurią sudaro vos 1000 ląstelių. Šios nervinės ląstelės sudaro nervų tinklą, kuris pasklidęs po jų gleivėtą kūną ir padeda jausti aplinką, identifikuoti temperatūros, šviesos ir fizinio prisilietimo pokyčius. Buvo manoma, kad gyvūnai, turintys paprastą nervų sistemą – pavyzdžiui, medūzos – geba išmokti tik pačių paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, prisitaikymo (kai gyvūnas pripranta prie pasikeitusių sąlygų, pavyzdžiui, triukšmo).

Buvo manoma, kad sudėtingesnis mokymasis – pavyzdžiui, elgesio keitimas reaguojant į ankstesnę patirtį – šiems gyvūnams toli gražu neįmanomas, tačiau nauji tyrimai šią nuostatą paneigė.

Jame daugiausia dėmesio skirta medūzai, kuri medžioja irklakojus vėžiagyvius. Jos medžioklės vietos yra klastingos, nes, norėdamos pasiekti irklakojus vėžiagyvius, jos turi priartėti prie mangrovių šaknų. Priartėjusios per arti, jos rizikuoja susižeisti savo minkštus kūnus, o jei priartės nepakankamai arti, jos negaus maisto.

Norėdami nustatyti, kaip medūzos išgyvena šį kasdienį iššūkį, mokslininkai atliko eksperimentus, naudodami apvalius rezervuarus, išklotus grotelėmis, imituojančiomis mangrovių šaknis. Iš pradžių medūzos atsitrenkdavo į groteles, tačiau per 7,5 minutės trukusį eksperimentą atsitrenkimų skaičius sumažėjo 50 proc.

Eksperimentui įsibėgėjus, medūzos atsitraukdavo nuo rezervuaro sienelių ir galiausiai sėkmingai pasisukdavo nuo kliūčių. Iš labai paprasto gyvūno būtų galima tikėtis, kad jis ir toliau atsitrenks į tas pačias kliūtis, o štai medūza mokėsi iš vizualinių ir mechaninių dirgiklių.

„Mūsų eksperimentai rodo, kad medūzos, vertindamos atstumus iki šaknų, naudojasi kontrastu – t. y. tuo, kiek tamsi šaknis, palyginti su vandeniu – ir tai leidžia joms tinkamu momentu nuplaukti tolyn. Dar įdomiau yra tai, kad atstumo ir kontrasto santykis kasdien kinta dėl lietaus vandens, dumblių ir bangų poveikio, – aiškina neurobiologas Andersas Garmas. – Matome, kad prasidėjus kiekvienai naujai medžioklės dienai, šios medūzos mokosi iš dabartinių kontrastų, derindamos regėjimą ir patirtį, įgytą per nepavykusius vengimo manevrus. Taigi, nepaisant to, kad turi vos tūkstantį nervinių ląstelių – mūsų smegenys turi maždaug 100 milijardų – jos gali sukurti sąsajas tarp įvairių įspūdžių ir tai panaudoti – tai vadiname asociatyviniu mokymusi. Ir medūzos iš tikrųjų mokosi maždaug taip pat greitai, kaip ir labiau išsivystę gyvūnai, pavyzdžiui, vaisinės muselės ir pelės.“

Šis atradimas, anot mokslininkų, yra didelė naujiena neurobiologijai, nes paneigia ankstesnes prielaidas apie tai, ką sugeba paprastos nervų sistemos.

Tyrimas paskelbtas žurnale „Current Biology“.