Kodėl net ir iškritus pirmajam sniegui, ūkininkus neramina itin šiltas rugsėjis?

„Šiemet dėl netikėtos rugsėjo šilumos rapsai užaugino didelę antžeminę biomasę, o augimo kūgelis sparčiai stiebėsi į viršų. Dėl to ūkininkai gali susidurti su dvejomis problemomis – pasėlių nušalimu ir iššutimu, – vardija A. Romaneckas.

„Įprastai, jeigu nėra sniego dangos, žieminiai rapsai -12 laipsnių šaltį gali iškęsti ne ilgiau negu 3-4 dienas. Dirvožemį dengianti sniego paklodė turėtų storesniu sluoksniu paslėpti ir rapso augimo kūgelį tam, kad jis nenušaltų. Matematika šiuo atveju paprasta – plius vienas centimetras sniego, plius vienas laipsnis, kurį gali ištverti augalas. Pavyzdžiui, jei kūgelį dengia 10 centimetrų storio sniego sluoksnis, tuomet augalas galės iškęsti ne -12, o net -22 laipsnių šaltį. Kuo augimo kūgelis yra aukščiau nuo žemės, tuo storesnė sniego paklodė jam apsaugoti reikalinga. Po tokio šilto rugsėjo ankstyvos sėjos rapsų augimo kūgelis gali būti pakilęs net 3-5 centimetrais, todėl jiems peržiemoti gali būti sudėtingiau“, – sako A. Romaneckas.

Anot jo, sprendimo būdas tik vienas – augimo kontrolei pasitelkti chemines priemones.

„Jeigu rapsų sėja buvo ankstyva, nuo rugpjūčio 5 iki 12 d. – rizika, jog augalai žiemą nušals yra nemaža. Ūkininkai šiuo metu yra priversti akylai stebėti augimo tempą, ir esant poreikiui, pakartotinai purkšti augimo reguliatorius. Tokiu būdu sukontroliuojamas žieminio rapso augimo kūgelio augimas. Deja, bet rekordinė rugsėjo oro temperatūra ne tik kelia baimę dėl derliaus peržiemojimo, bet ir verčia ūkininkus papildomai išlaidauti. Vietoje įprasto, vieno purškimo, gali tekti į laukus važiuoti ir du, tris kartus“, – teigia ekspertas.

Užplūdo nelaukti svečiai

Ekspertas atkreipia dėmesį, jog vasaros pabaiga ir rudens pradžia buvo ne tik šilta, bet ir lietinga. Dėl šių priežasčių ir dirvožemyje vietomis likusių negerai apdorotų augalinių liekanų susidarė idealios sąlygos įvairių invazinių šliužų veisimuisi.

„Jei žieminių rapsų laukuose pastebėjote tuščius plėmus ar apvalgytus augalo lapus, galima tikėtis, jog tai – Luzitaninių arionų (lot. Arion lusitanicus) darbas. Tai Lietuvoje invazine pripažinta pilvakojų moliuskų (lot. Gastropoda) rūšis, kuri apkartina ūkininko kasdienybę“, – sako A. Romaneckas.

Anot jo, šie kenkėjai ūkininkams itin pavojingi dėl to, kad geba greitai daugintis.

„Luzitaninis arionas plinta su augalais ir dirvožemiu, kuriuose galima rasti jų kiaušinių. Kova su šliužais gali užtrukti netgi kelis metus, kadangi vienas kenkėjas geba padėti net iki 200 kiaušinėlių“, – pasakoja agronomas.

Šliužai geba prisitaikyti prie žemos temperatūros, todėl tikėtis, kad atėjus šaltesniems orams kovą su kenkėjais laimėsite – nereikėtų. Į pagalbą A. Romaneckas ragina pasitelkti moliuskocidus.

„Tai mikrogranulės, kurios padeda apsaugoti derlių nuo šliužų. Kai kurie ūkininkai jas naudoja profilaktiškai jau rugpjūčio mėnesį, kiti, kurie problemą pastebėjo tik dabar ir neužkirto kelio jai anksčiau, gali moliuskocidus panaudoti ir dabar. Pabėrus granulių aplink augalą jų paragavę kenkėjai numiršta jau per kelias valandas. Tiesa, moliuskocidai efektyviausiai veikia kuomet yra drėgni, todėl granules geriausia naudoti esant drėgnam orui ar lyjant“, – teigia A. Romaneckas.