Kretingos potvynio pamokos: ką prevenciškai gali padaryti savivaldybės ir patys gyventojai, kad geriau prisitaikytų prie klimato kaitos

Nepakankamai įvertina potvynių grėsmes

Pirmiausia savivaldybėms ir gyventojams reikėtų pasitikrinti, kokios potvynių prognozės nustatytos jų teritorijai – peržiūrėti potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapius, kuriuos sudaro atskiri Sniego tirpsmo ir liūčių, Užliejamos priekrantės teritorijos skirtingų potvynių tikimybių grėsmės ir Skirtingų tikimybių potvynių rizikos gyventojams bei ekonominei, ūkinei veiklai žemėlapiai. Ten pat galima rasti Potvynių rizikos objektų ir teritorijų duomenų rinkinį apie rizikos objektus užtvindymo atveju galinčius sukelti atsitiktinę taršą. Taip pat atidžiai sekti Lietuvos hidrometeorolgijos tarnybos informaciją apie orus ir perspėjimus.

Vis dar pasitaiko atvejų, kai savivaldybės nepakankamai įvertina potvynių grėsmes ir teritorijų planavimo dokumentuose potvynių zonose planuoja urbanizuotų teritorijų plėtrą arba išduoda statybas leidžiančius dokumentus. Taip pat savivaldybių lygmenyje būtina aktyviai dirbti su rizikingose zonose žemes valdančiais ir veiklą vykdančiais gyventojais konsultuojant juos potvynių grėsmės ir apsisaugojimo būdų klausimais.

Prognozės rodo, jog iki šio šimtmečio pabaigos vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje padidės nuo 1,2 ℃ pagal labiau optimistinį scenarijų ar iki 2,8 ℃ pagal labiau pesimistinį. Didžiausias atšilimas numatomas gruodį–sausį (3,9–4,4 ℃), o mažiausias – gegužės–liepos mėnesiais (1,9–2,1℃). Numatomas vidutinis kritulių kiekio didėjimas pagal labiau optimistinį scenarijų siekia nuo 42 mm arba 6 proc. iki 98 mm arba 14  proc. pagal labiau pesimistinį. Daugės gausių kritulių laikotarpių, kai mėnesio norma iškrenta per dieną. Tokių dienų pasitaikys dažniau: nuo 14-16 iki 18-20. Todėl yra tikimybė, kad ateityje vis dažniau susidursime su potvyniais ir poplūdžiais.

Būtina keisti infrastruktūros plėtros praktiką

Esant tokioms klimato pokyčių tendencijoms būtina keisti ir urbanizuotų teritorijų viešosios infrastruktūros plėtros praktiką. Problemą aštrina urbanizuotų teritorijų vystymas didinant vandeniui nelaidžių paviršių plotą ir ant jų patenkančių kritulių nuvedimas vamzdynais į upelius, griovius ar kitus paviršinius vandens telkinius. Tai daro didelę žalą gruntinio vandens režimui, sukelia papildomą paviršinių vandens telkinių taršą, reikalauja didelių išlaidų  infrastruktūros įrengimui, eksploatacijai, o svarbiausia – greitas kritulių vandens nuvedimas į paviršinius vandens telkinius žymiai  padidina potvynių mastą.

Planuojant naujas urbanizuotas teritorijas būtina numatyti kritulių vandens sugėrimo priemones (grioviai prie gatvių, sugerdinimo baseinai, laidi stovėjimo aikštelių danga, akumuliaciniai sluoksniai po kieta danga dengiamomis teritorijomis, infiltraciniai laukai ir pan.) kiek įmanoma mažinant paviršinių nuotekų susidarymą.

Dar didesnė problema yrą mišrios nuotekų surinkimo sistemos ir paplitusi gyventojų praktika gyvenamojoje valdoje susidarančias paviršines nuotekas išleisti į viešąją nuotekų surinkimo sistemą. Tai ne tik gerokai  padidina komunalinių nuotekų surinkimo ir valymo kaštus, bet dėl didesnio surenkamų nuotekų kiekio labiau teršiama aplinka, išauga nuotekų tvarkymo infrastruktūros avarijų tikimybė.

Reikia rekonstruoti, modernizuoti miestų nuotekų sistemas, skatinti gyventojus jungtis prie centralizuotų vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų. Be to, krituliai turi turėti kur susigerti, tam reikia daugiau pievų, žaliųjų plotų vietoje asfalto dangos ar trinkelių, rekomenduojama įrengti specialias lietaus vandens surinkimo sistemas. Į tai būtina atsižvelgti planuojant naujas urbanistines teritorijas. Nemažai prevencinių priemonių galima įdiegti ir jau esamose teritorijose.

Savivaldybės turi parengti veiksmų planus

Apie miestų prisitaikymą prie klimato kaitos kalbama nebe pirmus metus, taip pat apie tai, kad savivaldybės turi pasirengti planus, kuriuose būtų numatyti konkretūs veiksmai. Deja, iki šiol savo iniciatyva to nepadarė nė viena šalies savivaldybė, nors klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos gairės parengtos dar 2017 m. Mūsų šalies savivaldybės, nors ir nedidelės, bet labai skirtingos, todėl reikalingi individualūs planai.

Prisitaikymo prie klimato kaitos planą turi tik Klaipėdos miesto savivaldybė, kuriai, kaip vienai jautriausių klimato pokyčiams, parengtas prisitaikymo prie klimato kaitos planas įgyvendinant projektą „ClimAdapt-LT“, finansuojamą iš 2014–2021 m. Europos ekonomines erdvės ir Norvegijos finansinio mechanizmo programos. Projekte, kurį įgyvendina Aplinkos ministerija, numatyta, kad dar penkios šalies savivaldybės galės taip pat gauti šią paslaugą. Kartu bus organizuojami mokymai savivaldybių darbuotojams.

Primename, kad savivaldos institucijos ir gyventojai gali naudotis nauju ekstremalioms situacijoms padedančiu pasiruošti įrankiu – interaktyviu žemėlapiu ir švieslente, kuriuose galima matyti, kaip keisis klimatas kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje iki 2100 m. Švieslentėje galima pasirinkti optimistinį arba pesimistinį klimato kaitos scenarijų, laikotarpius bei prognostinius rodiklius ir matyti bendrą situaciją Lietuvoje, o pasirinkus dominančią savivaldybę – apibendrintą prognozių informaciją pagal minėtus rodiklius šiai šalies teritorijai.

Yra daug efektyvių apsisaugojimo būdų

Per potvynius lietaus vandens nutekėjimui labai praverčia tvarios drenažo sistemos, kurios imituoja natūralias ekosistemas, jos leidžia efektyviau, ekologiškiau tvarkyti lietaus vandenį, sumažina paviršinių nuotekų kiekį ir srauto greitį kuo labiau išsklaidant, filtruojant ir surenkant lietaus vandenį netoli jo iškritimo vietos. Tam naudojamos įvairios lietaus vandens surinkimo sistemos, žalieji stogai ir sienos, filtraciniai grioviai, vagos, pralaidūs šaligatviai ir kt. Šios sistemos taip pat sudaro sąlygas pašalinti teršalus iš lietaus nuotekų.

Paskatinti tokioms iniciatyvoms savivaldybės galėtų sukurti fondus, skirtus bendrai finansuoti gamtos procesais pagrįstų sprendimų ir tvarių drenažo sistemų įgyvendinimą privačiose daugiabučių namų teritorijose. Šios teritorijos paprastai yra tankiai apgyvendintos ir ypač pažeidžiamos potvynių atveju. Apie tai būtina kalbėti su nekilnojamojo turto vystytojais ir gyventojais bei numatyti išduodamose planavimo ir projektavimo sąlygose.

Taip pat savivaldybėms rekomenduojama atlikti labiausiai linkusių į lokalius poplūdžius teritorijų vertinimą, ištirti poplūdžių priežastis ir numatyti galimus techninius sprendimus. Rengiant naujus teritorijų planavimo dokumentus ar keičiant galiojančius, rengiant statinio statybos projektus, siūloma nustatyti didesnį „žaliojo ir mėlynojo koeficiento“ reikalavimą plėtros projektams intensyviai užstatytose teritorijose, kuriose pasireiškia staigūs potvyniai, gali būti jautrių gyventojų, pavyzdžiui, ligoninėse, vaikų darželiuose ir pan.

Negalima pamiršti ir kitų aštrėjančių meteorologinių reiškinių keliamų grėsmių, tokių kaip potencialiai pavojingų hidrotechnikos statinių (užtvankų, apsauginių pylimų, polderių ir pan.) griūtys. Ši sritis taip pat turi tapti savivaldybių prioritetu vykdant statinių būklės priežiūrą. Ne mažiau opi problema ir potencialūs taršos židiniai užliejamose teritorijose – agrochemijos sandėliai, kuro saugyklos, mėšlidės, užterštos teritorijos ir pan. Šie objektai ir jų keliamos grėsmės turi būti atsakingai vertinami konsultuojant gyventojus, kitus ūkinės veiklos vykdytojus, rengiant savivaldybių ekstremalių situacijų valdymo planus.

Numatyti darbai pažeidžiamose teritorijose

Aplinkos ministerijos parengtame Potvynių rizikos valdymo plane 2023-2027 m. nustatyta, kad didžiausią pavojų žmonių sveikatai, aplinkai, kultūros paveldui, ekonominei veiklai potvyniai kelia 43 Lietuvos teritorijose, kurių plotas – daugiau nei 6 tūkst. hektarų. Šiose teritorijose apgyvendintus ir užstatytus plotus gali užlieti didelės ir vidutinės tikimybės potvyniai, didžiausios rizikos prioritetinėse teritorijose neapsaugota apie 4,5 tūkst. gyventojų. Vertinama, kad užliejus šias teritorijas vieną kartą, žala gali siekti iki 280 mln. eurų.

Potvynių rizikos valdymo ir mažinimo priemonės numatytos ir Nacionalinio vandenų srities 2022–2027 metų plano įgyvendinimo veiksmų plane. Sureguliuotuose vandens telkiniuose – Šyšos ir Zuniškės upėse  – potvynių užliejamose teritorijose suplanuota taikyti upių vagų renatūralizavimo priemones. Nemuno ir Lielupės upių baseinų rajonuose išskirta 41 vieta, kuriai ekspertų parinkti geriausi inžineriniai sprendimai: naujų apsaugos pylimų įrengimas, esamų pylimų paaukštinimas, kelio apsaugos priemonės, atitvėrimo nuo vandens sienos įrengimas, vietinių kelių paaukštinimas.

Norint sumažinti potvynių grėsmę pajūrio zonoje ir Nemuno žemupyje, planuojama investuoti į potvynių rizikos valdymo planuose numatytas priemones – mažinti upių krantinių eroziją jas sutvirtinant, įrengti apsauginius pylimus, įrengti ir rekonstruoti hidrotechnikos statinius, valyti ir gilinti vagas. Pirmenybė turi būti teikiama žaliosios infrastruktūros ir ekosistemomis grindžiamo prisitaikymo prie klimato kaitos priemonėms – nusausintų šlapynių ir pažeistų upių hidromorfologinėms savybėms atkurti.