Vis dar tiki šiais mitais: priminė, kodėl rūšiuoti svarbu, ir kokią žalą darome to nedarydami

Visos mano išrūšiuotos atliekos supilamos į vieną atliekų surinkimo mašiną – kam tuomet vargti?

Kaip paaiškino aplinkotvarkos bendrovės „Ecoservice“ tvarumo vadovas Linas Černiauskas, vis daugiau žmonių supranta, jog šiukšliavežėse įrengtos kelios skirtingos sekcijos, į kurias atskirai supilamos mišrios komunalinės atliekos ir surūšiuotos stiklo, metalo ir plastiko bei popieriaus atliekos. Į rūšiavimo centrus atkeliavusios gyventojų išrūšiuotos atliekos atrenkamos, tuomet išskirstomos pagal formą – atskiriamos tūrinės ir plokščios pakuotės, popieriaus ar kartono lakštai, spalvotieji bei juodieji metalai.

Žinoma, yra ir tokių šiukšliavežių, kurios vienu metu išveža tik vienos rūšies atliekas, tačiau miestuose, pavyzdžiui, Vilniaus senamiestyje, paprastai atvažiuos trijų sekcijų šiukšliavežė – tokiu būdu optimizuojami atliekų surinkimo kaštai, išmetama mažiau CO₂ dujų.

Namuose, ypač butuose, nėra vietos laikyti rūšiavimo atliekoms, konteineriai dažnai perpildyti – per daug problemų.

„Aš gyvendamas bute sėkmingai rūšiavau. Naujai įrengtuose būstuose paprastai iš anksto pagalvojama apie vietas pakuočių atliekoms rūšiuoti. Jeigu bute vietos išties mažai ir įrengti papildomos vietos pakuotėms kaupti neįmanoma, siūlyčiau plastiko pakuotėms, kurios nors ir lengvos, užima nemažai vietos, skirti atskirą šiukšliadėžę. Antrą šiukšliadėžę – mišrioms komunalinėms atliekoms. Stiklo atliekų paprastai neprisikaupia daug, aš jas laikydavau dėžėje. Popieriaus pakuotės dažniausiai būna švarios, tad jos taip pat gali būti laikomos atskirai“, – dalijosi L. Černiauskas.

Norint rūšiuoti, reikia įdėti daug darbo: plauti ar išvalyti pakuotes, nulupti etiketes, atskirti dangtelius.

Kaip pasakojo pašnekovas, jam neseniai teko diskutuoti su žmonėmis, kurie, užuot apsidžiaugę, jog nemokamai gavo pakuočių atliekoms rūšiuoti skirtus konteinerius, pasiguodė, jog dabar turės daugiau dirbti. „Iš tiesų, pakuočių plauti nebūtina, svarbu, jog jose neliktų maisto likučių arba skysčių. Pavyzdžiui, jei turite pusę butelio aliejaus, neišmeskite jo, nes išsipylęs jis sugadins popieriaus atliekas. Lupti etikečių taip pat nereikia, svarbu, jog pakuotė, prieš ją išmetant, būtų tuščia“, – priminė pašnekovas.

Tiesa, skaičiuojama, jog iš tetrapako pakuotės išpylus kefyrą, jo vistiek liktų iki 15 proc., tačiau toks kiekis neužterštų kitų atliekų.

„Nors kai kuriems kyla klausimas, kaip atskirti, ar plastiko pakuotę tikrai galima perdirbti, nes plastiko rūšių – daugybė, svarbiausia, jog į plastiko atliekų konteinerį keliautų tik plastiko atliekos, nesvarbu, kokios rūšies jis būtų, atliekas į kone dvidešimt kategorijų išrūšiuoja atliekų tvarkytojai. Daugiau dėmesio vertėtų skirti sudėtinėms pakuotės. Pavyzdžiui, prieš išmetant, visiškai nuplėšti jogurto indelio dangtelį, etiketę. Užtruksite porą sekundžių, bet palengvinsite darbą atliekas rūšiuojant ir perdirbant. Tetrapakai, kuriuos sudaro popierius ir plastikas, metami į plastiko konteinerį, jie išrūšiuojami ir perdirbami, o sudėtinių pakuočių dalis reikėtų atskirti patiems“, – paaiškino L. Černiauskas.

Rūšiavimas kainuoja daugiau nei iš to gaunama naudos.

Pasak pašnekovo, rūšiuoti atliekas labai svarbu. Perdirbus toną popieriaus atliekų, išsaugomi septyniolika medžių, sutaupoma 27 tūkst. litrų vandens, o sutaupytos energijos pakaktų šešis mėnesius apšildyti vidutinio ploto namą. Lietuvoje atliekų rūšiavimo sistema sudėliota taip, jog nei už pakuočių konteinerius, nei už išrūšiuotas atliekas žmonės papildomai nemoka. Taigi, tinkamas atliekų rūšiavimas – paskata ne tik rūpintis aplinka, bet ir finansinė nauda.

Smulkių elektroninių atliekų ir žaislų rūšiuoti nebūtina.

Atrodo, jog nedidelis elektroninis žaislas ar baterija mišrių atliekų konteineryje didelės žalos nepadarys, tačiau, kaip kalbėjo L. Černiauskas, vos apie 20 proc. smulkiosios elektronikos išrūšiuojama  tinkamai, likusi dalis vis dar keliauja į mišrių atliekų srautą. Pašnekovas primena: smulkiajai elektronikai ir baterijoms – ne vieta pakuočių ir mišrių atliekų konteineryje. Smulkiosios elektronikos atliekas būtina pristatyti į stambiagabaričių atliekų aikštelę pagal gyvenamąją deklaruotą vietą, o pristatytas gaminys negali būti išardytas. Smulkios elektronikos atliekos surenkamos ir elektronikos perdirbimo įmonėse, taip pat „Ecoservice“ padaliniuose.

Į pakuočių atliekų konteinerius galima mesti viską, kas pagaminta iš plastiko.

„Kalbant apie pakuočių konteinerius, svarbiausia taisyklė – viskas, kas pakuotė, turi keliauti į pakuočių konteinerį, kas ne pakuotė – ne, juolab žmonės paprastai maišo pakuotę ir gaminį arba produktą. Gaminys – daiktas, kuriuo naudojamės. Pakuotė – tai, į ką jis buvo supakuotas, nesvarbu, tai maisto produktas, buitinė chemija, kosmetikos gaminys – visos pakuotės keliauja į pakuočių konteinerius. Išimtis viena – į plastiko konteinerius galima mesti knygas, laikraščius, žurnalus, nes popierius nesunkiai perdirbamas. Smulkios metalo atliekos taip pat gali būti metamos į plastiko ir popieriaus atliekų konteinerį“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Nors dar ne ant visų pakuočių rūšiavimo konteinerių pakeisti užrašai „plastmasė“, vis dažniau ant konteinerių klijuojami informaciniai lipdukai, kuriuose nurodyta, ką galima ir ką draudžiama mesti. Šia informacija ir reikėtų vadovautis.

Atliekų tvarkytojai plastiko konteineriuose randa žaislų, dailylenčių. Kodėl jų ten negali būti? Plastiko gaminiams naudojami skirtingi plastikų lydiniai, kurie dažniausiai neperdirbami, tačiau užteršia bendrą pakuočių srautą, apsunkina tolesnį rūšiavimą ir perdirbimą.

Keraminių indų ir veidrodžių vieta – stiklo konteineryje.

Stiklo pakuotės perdirbamos 100 proc., tačiau jei į pakuočių rūšiavimo konteinerius metami keraminiai indai, veidrodžiai, automobilių stiklai, šios priemaišos apsunkina ir stiklo atliekų perdirbimą ir naujų gaminių gamybą. Į stiklo atliekų konteinerius turėtų keliauti tik stiklo pakuotės – su kamšteliais, dangteliais ar etiketėmis.

Aš jau sumokėjau už prekę, kodėl turiu rūpintis pakuotės rūšiavimu?

Pirkdami prekę, mes iš tiesų sumokame ne tik už ją, bet ir už pakuotės tvarkymą: surinkimą, rūšiavimą ir perdirbimą. Jei atliekos išrūšiuotos, jos surenkamos nemokamai, o mišrių buitinių atliekų surinkimas ir rūšiavimas kainuoja papildomai.

Gamintojai ar prekių importuotojai paprastai pakuočių perdirbimo nekoordinuoja, bet tą daro oficialūs pakuočių atliekų tvarkytojai.

Rūšiuoti labai sudėtinga – neaišku, kur ką mesti.

Žinoma, apsisprendus rūšiuoti, labai svarbu tą daryti teisingai. Svarbiausia taisyklė – į rūšiavimo konteinerius turi būti metamos tik pakuotės ir popierius. Nors čia iki šiol keliauja ir tekstilės gaminiai, batai, pelenai, sauskelnės, žaislai, įvairios dailylentės, tapetai, šventinės girliandos, siūlai, virvės, kibirai su dažais, plytos, medinės plokštės, iš tiesų jų vieta mišrių atliekų konteineriuose arba stambiagabaričių atliekų aikštelėse.

Stiklo pakuotės atliekos taip pat turi būti dedamos į atskirą stiklo atliekų surinkimo konteinerį. Šias atliekas sumetus į popieriaus ir plastiko atliekų konteinerius, jos padaro didelę žalą rūšiavimo procesui. Šie gaminiai nėra pakuotės ir turi būti tvarkomi atskirai, dalis jų konteineriuose užteršia ir tinkamas perdirbti pakuotes.

Manau, kad atliekos apskritai nerūšiuojamos.

Pašnekovas pritaria: vis dar yra tikinčių, jog gyventojų išrūšiuotos atliekos nėra perdirbamos, o keliauja į sąvartynus. Iš tiesų, maždaug 46,5 proc. pakuočių konteineriuose esančių atliekų yra tinkamos perdirbimui į kitus gaminius, apie 23,5 proc. konteineriuose išmestų atliekų sudaro sunkiai perdirbamos ar neperdirbamos pakuotės, kurios deginamos ir išgaunama šiluma, apie 30 proc. sudaro mišrios komunalinės atliekos.