Gyvename milžinų eroje?

- Slibinai, milžinai, pabaisos. Iš kur žmonių sąmonėje tie gyvūnai? Ar tai prisiminimai apie dinozaurus?

- Žmogus niekada nematė gyvo dinozauro. Jie išnyko anksčiau, negu atsirado Homo sapiens. Galbūt kokios nors pirmykštės gentys ir aptikdavo milžiniškų pabaisų - net sparnuotų - skeletų ar pavienių kaulų, bet nežinojo, jog tas gyvūnas padvėsė prieš milijonus metų. Galėjo manyti, kad „slibinai“ tebegyvena.

- Tokių kaulų turėjo būti daug?

- Didžiųjų dinozaurų iš tikrųjų buvo mažai. Be tų kelių išties imponuojančių roplių rūšių, žemėje gyveno tūkstančiai, o gal net milijonai kur kas mažesnių gyvūnų. Žmonės turi tokią iliuziją - ir mokslas daugelį metų jos nepaneigė, - kad tais laikais, kai gyveno „slibinai“, kitokių padarų nebuvo. Vėliau didieji išnyko ir šiandien esama kur kas mažesnių gyvūnų už tuos, kurių kadaise būta. Bet tai netiesa. Dabar turime daug didelių gyvūnų.

- Pavyzdžiui?

- Mėlynasis banginis. Užauga net iki 31 metro ilgio, gali sverti 200 tonų! Stambiausias iš visų gyvūnų, kokie kada nors yra gyvenę žemėje. Arba kalmarai. Didžiausias jų atstovas - Architeuthis princeps. Vieno sužvejoto kalmaro kūno ir čiuptuvų bendras ilgis siekė 22 metrus. Pavyzdžiui, japoniškas krabas užauga net iki keturių metrų...

- Tai - vandenų gyvūnai, o sausumos?

- Žirafos, drambliai, arkliai, gepardai. Yra gana daug.

- Bet jie mažesni už dinozaurus.

- Mąstote apie dinozaurus kaip apie kelių dešimčių tonų pabaisas. Tačiau kuo gyvūnai didesni, tuo jų mažiau yra. Tai tinka ir dinozaurams. Aišku, labai seniai gyveno daug dinozaurų milžinų, sveriančių šimtus tonų, bet tada jų buvo ir 10 tonų, vienos tonos, net vištos dydžio.

- Vadinasi, kadaise nebuvo didesnių gyvūnų negu šiandien?

- Terminas „kadaise“ - talpus kaip maišas. Tarkime, jis aprėpia du milijardus metų, bet tada žemėje egzistavo tik bakterijos. O sugrįžę 65 mln. metų atgal tokių didelių gyvūnų kaip dabar nerastume, nes dinozaurai buvo neseniai išnykę, o didieji žinduoliai dar nespėję atsirasti.

- Ar gamtoje esama kokio dėsningumo? Ar, pavyzdžiui, gyvūnų kūno apimtis didėja arba mažėja jiems evoliucionuojant?

- Pagrindinė kryptis tokia: laikui bėgant maksimali gyvūnų kūno apimtis didėja. Kiekviena grupė - žinduoliai, ropliai, amonitai - paprastai prasideda nuo mažų atstovų. Tas pirmasis žinduolis, roplys, amonitas būna nedidelis. Paskui vyksta evoliucija, su kuria siejamas naujų rūšių atsiradimas. Iš vienos atsiranda dvi, iš tų dviejų - keturios. Jų vis daugėja, kai kurios per tą laiką išnyksta. Evoliucija krypsta į dideles formas tik tada, kai grupė klesti - kai rūšių atsiranda daugiau negu išmiršta.

- O kodėl tų mažųjų tiek daug?

- Dėl to, kad evoliucija vyksta pakopomis. Kol iš amebos išauga žirafa, turi atsirasti dar daug mažesnių tarpinių formų. Jos egzistuoja, visą laiką evoliucionuoja ir tada, kai žirafa jau gyvena. Iš pradžių tai turėjo pranašumą - daugiau laiko atsirasti. Bet paskui, kadangi mažų rūšių yra daug, didelių - nedaug (taip būna visada), per didįjį išmirimą, kuris kartkartėmis įvyksta, iš tų mažųjų vis kas nors dar išlieka, o iš didžiųjų - jau ne. Būta ir teorijų, kad didžiosios rūšys ne itin atsparios, neva joms reikia stabilesnių sąlygų.

- Jeigu, kaip sakote, mažų gyvūnų visada yra daugiau negu didelių, iš kur atsirado mitas apie milžinų erą?

- Visų pirma, kadaise būdavo aptinkama pačių didžiausių dinozaurų, nes tokius lengviau atrasti, šiandien - daugiau mažesnių. Antra, kai pastebėta, jog žvėrių apimtis didėja, sukurta teorijų, esą šitaip atsitinka todėl, kad natūrali atranka visur ir visada remia didėjimą. Amerikiečiai tai išreiškė dabar paplitusiu teiginiu (nors vartojamu kitame kontekste): „bigger is better“ - daugiau yra geriau. Tai Cope'o dėsnis. Jam paremti pateikiama apie tris dešimtis argumentų.

- Ir kokie jie?

- Na, pavyzdžiui, kad didesnis turi didesnius smegenis, kitaip tariant, yra intelektualesnis, kad turi mažiau priešų, jį sunkiau sumedžioti. Tačiau tas dėsnis nėra teisingas, nors funkcionavo daugiau kaip šimtą metų.

- Kodėl jis neteisingas?

- Nes didelių rūšių turime keletą, o mažų - tūkstančius. Jei dėsnis galiotų, šiandien visi gyvūnai būtų dideli.

- Kas buvo Cope'as?

- Amerikietis zoologas ir paleontologas, gyvenęs XIX amžiaus antrąją pusę. Jo laikais siautė mokslinė karštligė, susijusi su suakmenėjusios faunos paieškomis. Mokslininkai net varžėsi, kas suras didesnį kaulą. Su Cope'u lenktyniavo Othnielis Charlesas Marshas iš Jeilio universiteto. Abu stengėsi pateisinti darbdavių lūkesčius ir kurstyti savo ambicijas - rasti kuo didesnius dinozaurų kaulus. Dėl jų kovojo net šaunamaisiais ginklais.

Bet Cope'as, tyrinėdamas arklių evoliuciją, pirmas atkreipė dėmesį, kad šie darosi augesni. Jų prosenelis buvo mažas kaip foksterjeras. Zoologas nusprendė, jog taip atsitinka dėl to, kad gamtoje geriau būti didesniam. Paskui nuo arklių stebėjimo jis perėjo prie kitų rūšių. Savo teoriją paskelbė 1887 metais.

- Kada paaiškėjo, jog taip nėra?

- 1973 metais tai įrodė amerikiečių paleontologas Stevenas Stanley.

- O kaip atsitinka, kad laikui bėgant kurio nors gyvūno apimtis padidėja?

- Galimi du būdai. Pirma, apimtis kinta išsiskiriant naujai rūšiai. Antra, ji gali didėti vienos rūšies rėmuose - iš kartos į kartą. Tą patį matome stebėdami naujųjų laikų žmones. Sūnus būna aukštesnis už tėvą, duktė - už motiną. Tai anagenezinis augimas.

- Kodėl žmonės auga?

- Yra tik viena žmogaus rūšis - Homo sapiens. Apimties didėjimas tos rūšies rėmuose greičiausiai susijęs su vis gerėjančiomis gyvenimo sąlygomis - geresniu maistu, atsparumu ligoms.

- O kodėl didėja arkliai?

- Jie kilę iš mažo protėvio. Arkliai jau nebegalėjo mažėti, nes kraštutiniu atveju būtų išnykę. Tie gyvuliai vienu metu iš miškų išėjo į žole apaugusias lygumas. Su aplinkos kaita siejamas ūgio didėjimas.

- Ar yra dydžio riba, kurios sausumos gyvūnas negali viršyti?

- Daugelio sausumos gyvūnų dydžio problema ta, kad svorį turi išlaikyti jų kojos. Dinozaurams tai visą laiką kėlė bėdų. Anksčiau manyta, jog didžiausieji stovėdavo iki pilvo vandenyje ir tik ištiesdavo kaklus, kad galėtų misti augalais vandens paviršiuje. Pavyzdžiui, brachiozauras, anot vienos teorijos, būdavo pasinėręs iki dešimties metrų. Vėlesni skaičiavimai ir austrų fiziologo Walto Stickglerio tyrimai įrodė, kad jis galėjo pasinerti daugiausia metrą, kitaip vandens spaudimas būtų neleidęs kvėpuoti.

Mokslininkas darė eksperimentinius tyrimus gelmėje su atitinkamo ilgio vamzdeliais. Sukurtam modeliui sunkiai sekėsi kvėpuoti jau per metrinį vamzdelį, o bandydamas dvimetrinį gavo sunkią širdies ligą ir netrukus mirė. Taigi paaiškėjo, kad šie ropliai turėjo vaikščioti sausuma ir nesverti daugiau kaip 140 tonų. Tai sausumos gyvūno kritinė masė.

- Kodėl?

- Mat kuo gyvūnas didesnis ir sunkesnis, tuo storesnės jo kojos. Jeigu jis svertų daugiau kaip 140 tonų, negalėtų vaikščioti, nes kojos būtų tokios storos, kad visos susidurtų.

- Iki šiol kalbėjome tik apie didžiuosius roplius. O didieji žinduoliai?

- Jie atsirado gerokai vėliau, maždaug prieš 100-140 mln. metų, ir buvo mažuliukai kaip pelės. Tačiau žinduolių epocha yra kainozoinė era, arba laikotarpis nuo 65 mln. metų iki mūsų. Tada jie galėjo laisvai evoliucionuoti, nes jau nebebuvo dinozaurų. Užaugdavo šiek tiek didesni negu mūsų dienomis, bet ne per daug. Gal tik išskyrus Indricotherium gentį - po jų pilvu būtų perėjusi žirafa. Tai tapyrų ir raganosių giminaičiai.

- O kas jiems nutiko?

- Išmirė. Visos rūšys anksčiau ar vėliau išnyksta. Kai kurie didieji ropliai išgaišo tik baigiantis kainozoinei erai. Teigiama, kad juos sumedžiojo Homo sapiens.

- Ar žmogus yra matęs didžiulių paukščių?

- Galėjo, bet dažniausiai tie didieji neskraidydavo, nes buvo pernelyg dideli - kaip stručiai. Pavyzdžiui, didysis moa - jų Naujojoje Zelandijoje buvo galima pamatyti dar XVIII amžiuje. Moa užaugdavo iki 3,5 metrų ūgio ir 250 kilogramų svorio. Net jų kiaušiniai sverdavo 7 kilogramus ir būdavo 30 centimetrų ilgio. Šiuos paukščius išnaikino maorių medžiotojai.