Atkūrė mamutės migracijos kelią: tai buvo įspūdinga kelionė

Mamutę, kuri buvo pavadinta Élmayuujey'eh (išvertus iš čiabuvių kaskų genties kalbos tai reiškia „velniškai graži“), greičiausiai sumedžiojo ankstyvieji Beringijos medžiotojai-rinkėjai, kai jai buvo 20 metų. Apie jos egzistavimą sužinota iš ilčių, rastų Svan Pointe – vienoje seniausių archeologinių radimviečių Amerikoje.

Elmayuujey'eh – sutrumpintai Elma – gimė paskutiniojo ledynmečio pabaigoje, dabartinėje Kanados Jukono provincijoje, kur tikriausiai nugyveno ir pirmąjį savo gyvenimo dešimtmetį. Nauja mamutės ilčių analizė rodo, kad tada ji iškeliavo ir užšalusiomis žemėmis per trejus metus įveikė maždaug 1000 kilometrų.

„Tai įspūdingas vieno mamuto judėjimas“, – universiteto paskelbtame vaizdo įraše sako tyrimo bendraautorius ir McMasterio universiteto (Kanada) antropologijos profesorius bei McMasterio senovinės DNR centro direktorius Hendrikas Poinaras.

Mamutės liekanos rodo, kad ji buvo glaudžiai susijusi su gauruotojo mamuto jaunikliu ir naujagimiu, kurių kaulai taip pat buvo iškasti Svan Pointe. Remiantis trečiadienį (sausio 17 d.) žurnale „Science Advances“ paskelbtu tyrimu, ši trijulė galėjo priklausyti vienai iš dviejų matriarchalinių bandų, kurios klajojo 10 km atstumu nuo Svan Pointo.

Norėdami sudėlioti Elmos gyvenimo fragmentus, mokslininkai perskėlė jos iltį išilgai ir ištyrė plonus kaulo sluoksnius, kurie susiformavo kaip medžio kamieno rievės, per visus jos gyvenimo metus. Šiuose sluoksniuose esančių skirtingų cheminių elementų versijų – izotopų – santykis suteikė vertingos informacijos apie mamutės mitybą ir buvimo vietą, todėl komanda galėjo atsekti jos kelią.

Tyrėjai taip pat išanalizavo senovinę Elmos ilčių DNR ir palygino ją su kitų aštuonių gauruotųjų mamutų, rastų Svan Pointe ir jo apylinkėse, įskaitant du jauniklius, palaikais. Jų rezultatai atskleidė, kad mamutai priklausė mažiausiai dviem skirtingoms bandoms, kurios galėjo susijungti regione kartu su kitomis mamutų bandomis – ir toks susijungimas galėjo pritraukti žmones.

„Vietiniai medžiotojai aiškiai matė, kad mamutai naudojo šią zoną kaip labai svarbią maitinimosi vietą, – aiškina H. Poinaras. – Šie duomenys leidžia manyti, kad tai buvo čiabuviai, kurie vertino, žiūrėjo ir mylėjo šiuos fenomenalius žvėris, klajojančius šiose apylinkėse. Tačiau taip pat būtų logiška, kad esant poreikiui juos medžiodavo – toks mamutas ilgą laiką galėjo suteikti maisto daugybei žmonių.“

Elmos liekanos rodo, kad mirties metu ji buvo pačiame jėgų žydėjime ir gerai maitinosi. Tikėtina, kad ji žuvo vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje – o tai sutampa su tuo laiku, kai žmonės būtų įkūrę sezoninę medžioklės stovyklą Svan Pointe – todėl galima daryti prielaidą, kad ji žuvo nuo medžiotojų rankos.

Apie gauruotųjų mamutų geografinį judėjimą ir elgseną – arba apie tai, kaip šie gyvūnai bendravo su ankstyvaisiais amerikiečiais – žinoma labai nedaug, tačiau tokios istorijos kaip Elmos gali padėti susidaryti vaizdą, rašo „Live Science“.

„Ši gyvenimo kelionės analizė iš tiesų gali padėti suprasti, kaip žmonės ir mamutai gyveno šiose vietovėse“, – sako vienas iš tyrimo autorių, podoktorantas ir buvęs Makmasterio senovinės DNR centro narys Tyleris Murchie. – Galime ir toliau gerokai išplėsti savo genetinį supratimą apie praeitį ir spręsti subtilesnius klausimus – kaip judėjo mamutai, kaip jie buvo susiję tarpusavyje ir kaip visa tai susiję su senovės žmonėmis.“