Oro tarša keičia gėlių kvapą. Paaiškino, kodėl tai yra pavojinga

„Pastaraisiais metais vis labiau domimasi „jutiminės taršos“ problema, – sako Vašingtono universiteto (JAV) atstovas Jeffas Riffellis. Pasak jo, ši dėl žmogaus veiklos atsirandanti tarša gali pakeisti laukinių gyvūnų elgseną pakeisdama arba įvesdama naujus dirgiklius.

Pavyzdžiui, įrodyta, kad triukšmo tarša daro poveikį paukščių giesmėms ir gali būti susijusi su dažnėjančiu banginių išplaukimu į krantą. Tuo tarpu šviesos tarša gali dezorientuoti įvairius gyvūnus, įskaitant migruojančius paukščius ir jūrų vėžlius.

Tačiau mažai žinoma, kaip žmogaus veikla veikia gyvūnų uoslę. Todėl J. Riffelis su kolegomis ėmėsi tirti antropogeninių teršalų poveikį augalų apdulkintojams.

Daugiausia dėmesio jie skyrė ozonui ir nitratų radikalams – teršalams, atsirandantiems dėl transporto priemonių išmetamųjų dujų sąveikos su atmosferoje esančiomis dujomis. Žinoma, kad jie reaguoja su gėlių išskiriamais junginiais ir keičia jų kvapą.

Komanda surinko junginius, kuriuos išskiria blyškioji vakarinė nakviša (Oenothera pallida) – Šiaurės Amerikoje randama dykumų gėlė. Abu teršalai skaidė kvapiuosius junginius, tačiau nitratų radikalai tai padarė smarkiau.

Siekdami ištirti, ar dėl to pasikeitė pagrindinių gėlių apdulkintojų elgsena, mokslininkai prie gėlių, kurios skleidė natūralų kvapą, arba prie gėlių, kurių kvapas buvo pakeistas taip, kad skleistų suskaidytą kvapą, pristatė kelias drugelių sfinksų rūšis, įskaitant baltąjį sfinksą (Hyles lineata).

Pakeistus kvapus skleidžiančios nakvišos buvo lankomos 70 proc. rečiau nei natūralų kvapą skleidžiančios gėlės. Šis sumažėjęs lankytojų skaičius gali turėti įtakos sfinksų sveikatos būklei, sako J. Riffellis. Tai taip pat gali turėti netiesioginį poveikį platesnei ekosistemai – nes tyrėjai apskaičiavo, kad dėl sumažėjusio drugelių lankymosi gali 28 proc. sumažėti augalų užauginamų vaisių kiekis.

Nuo pramonės revoliucijos laikų atstumas, kuriuo sfinksai gali pajusti žiedus, sumažėjo nuo maždaug 2 kilometrų iki vos kelių šimtų metrų, rodo tyrėjų komandos modeliai.

„Tai tik dar viena priežastis, dėl kurios turėtume pereiti prie energijos šaltinių, kuriuose nenaudojamas degimas, – sako tyrėjų komandos narys Joelis Thorntonas, taip pat dirbantis Vašingtono universitete. – Jei pavyks sumažinti azoto oksidų išmetimą, tai bus laimėjimas ir oro kokybei, ir ekosistemų funkcionavimui bei žemės ūkiui.“

Tyrimas paskelbtas žurnale „Science“.

Parengta pagal „New Scientist“.