Mindaugas Lapelė. Ne vilkai kalti

Gaila, kad kuo toliau, tuo labiau šios kelių žmonių diskusijos, palydimos anoniminių komentarų, primena elementarų santykių aiškinimąsi, kuriame vilkai tampa tik pretekstu išreikšti savo požiūriui į gamtosaugą, valdininkus, medžioklę.

Tikrai ne vilkai kalti, kad nesugebame civilizuotai bendrauti, deramai pagrįsti savo požiūrį ir, suprantama, motyvuoti priimamus sprendimus. Rūpintis žiemojančiais paukšteliais ar šienauti užkrūmijusias pievas yra paprasčiau, nei saugoti vilkus, kurie yra „nepatogūs“ – sumanūs, nelengvai suskaičiuojami, nesuprantantys, ką galima medžioti ir ko nevalia liesti. Kaip tik todėl šios rūšies apsauga yra tarsi indikatorius, atskleidžiantis visuomenės ekologinį raštingumą, žinių apie gamtą lygį ir gamtosaugos veiksmingumą. Todėl klausimas, koks vilkų skaičius yra optimalus Lietuvai, iš tikrųjų yra klausimas, kaip turi atrodyti saugomos teritorijos, kokios gamtos mes norime turėti aplinkoje.

Norėdami pagrįsti savo sprendimus, valdininkai dažnai mėgsta pasiremti visuomenės nuomone, tačiau reikėtų nepamiršti, kaip ta nuomonė formuojama. Pasklaidžius kai kuriuos spaudos leidinius, paaiškės, kad geriau kojos nekelti iš namų, nes mūsų tyko kraugeriai mašalai, geležiniais snapais kopūstus kapojančios gervės, milžiniški išsigimę vilkai ir dar daug siaubūnų. Kartais atrodo, kad tiesiog lenktyniaujama, kas dar baisesnį epitetą sugalvos ir pasieks ekologinio neraštingumo viršūnę. Po to šios nesąmonės, specialistams kukliai tylint, tiražuojamos dešimtyse tinklalapių, susilaukia šimtų komentarų ir tampa „visuomenės nuomone“.

Mums derėtų pripažinti, kad gamta yra savotiška neformalė, nepavaldi mūsų norams ar ketinimams, jos neįmanoma reglamentuoti nutarimais ar potvarkiais. Ji turi savo dėsnius, kuriuos reikia įvertinti ir gerbti. Lietūs dažnai lyja ne tada, kai mes to norėtume, rudeniniai voratinkliai nemaloniai kimba prie grybautojų veidų, bet ar tai priežastis naikinti vorus, dilgėlės skaudžiai gelia, bet ar dėl to reikia sutvarkyti visas upių pakrantes, vilkai kartais pjauna aveles, bet ar tai pretekstas juos medžioti net ten, kur tų avelių nė kvapo.

Patinka mums ar ne, bet vilkas yra saugoma rūšis, net jei ji ir neįrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Taip, vilkų apsaugai nereikia steigti specialių Natura 2000 teritorijų, bet niekas jo iš Buveinių direktyvos saugomų rūšių sąrašo jo neišbraukė, todėl šiai rūšiai taip pat turėtų būti parengtas ir patvirtintas nacionalinis populiacijos apsaugos planas, susitarta dėl minimalaus gyvybingos populiacijos dydžio. Šiuos protingus siūlymus radau dar 2008 metų Lino Balčiausko straipsnyje Suomijos zoologų žurnale. Gaila tik, kad tie siūlymai ir liko siūlymais. Gal ir nereikia švedų pavyzdžiu pageidaujamo vilkų skaičiaus tvirtinti Seime, bet šį klausimą, svarbų ne tik galvijų augintojams ar medžiotojams, tikrai verta išsamiau aptarti ir pagrįsti, nei pasitenkinti aptakia ir anonimiška Aplinkos ministerijos informacija. Sutinku, kad gyvūnų skaičiaus reguliavimas gali būti laikomas viena iš populiacijos valdymo priemonių, bet jis turi būti paremtas realiu populiacijos dydžio ir pasiskirstymo išmanymu.

Štai čia ir prasideda įdomiausi dalykai. Nesijaučiu pakankamai išmanantis veltis į ginčus, kiek vilkų realiai gyvena Lietuvoje ir kiek jų galima būtų sumedžioti be žymios žalos populiacijai, todėl pasiremsiu oficialia Aplinkos ministerijos informacija – 2009 m. medžiojamų gyvūnų apskaitos duomenimis, Lietuvoje buvo 577 vilkai, mokslininkų teigimu, mūsų krašto miškuose jų gyvena apie 250. Reikėtų tik apsidžiaugti, kad sumedžiojimo limitas nustatomas remiantis antruoju skaičiumi, bet... Priežastis, kodėl abejoju ministerijos nustatytomis kvotomis ir negaliu šių kvotų vadinti populiacijos reguliavimo priemonėmis, yra labai paprasta – sumedžiojamų gyvūnų skaičius nustatomas bendras visai Lietuvai, kur medžiotojai aktyvesni, ten daugiau vilkų ir iškeliauja į amžinosios medžioklės šalį. Gal reikėtų leisti pilkiams ramiai gyventi Dainavos girioje ir kituose dideliuose miškų masyvuose, o juos intensyviau medžioti ten, kur daroma reali žala. Praėjusį sezoną Varėnos rajone buvo sumedžiota tiek pat vilkų, kiek ir Biržuose, bet tuštėjančiuose Dainavos girios kaimuose naminiai galvijai greit taps didesne retenybe nei vilkai visai dėl kitų priežasčių. Todėl niekaip nesuprantu, kaip vilkų žudymas Dzūkijoje gali pagelbėti Šiaurės Lietuvos gyvulių augintojams ir ką tai bendro turi su populiacijos valdymu ar reguliavimu.

Sutikčiau su teiginiu, kad santykinai natūralių ekosistemų, kur vilkui būtų patogu gyventi, Lietuvoje nėra daug, dažniausiai tai didelius plotus užimančių saugomų teritorijų miškai ir pelkynai. Stambiųjų plėšrūnų skaičius, jų populiacijos gyvybingumas yra svarbus tokių teritorijų kokybės rodiklis, todėl šiuo atveju viską tempti ant vieno kurpalio ir taikyti vienodus kriterijus didiesiems miškų masyvams, saugomoms teritorijoms ir intensyvaus žemės ūkio rajonams tikrai nėra geras sprendimas. Gal net derėtų pasvarstyti apie išmokas už vilkų daromą žalą ten, kur gamtosaugos sumetimais palaikomas didesnė jų populiacija. Kyla paprastas ir natūralus klausimas: ar saugomų teritorijų tikslas yra saugoti ir palaikyti natūralias bei santykinai natūralias ekosistemas, ar tik kurti patogią poilsiui surogatinę gamtą?

Šiuo metu Europoje vis didesnį pagreitį įgauna PAN (Protected Area Network) parkų iniciatyva, vienijanti saugomas teritorijas, kuriose yra išlikusių nemažų natūralios gamtos fragmentų, taikomi aukšti gamtosaugos ir turizmo standartai. Vienas pagrindinių reikalavimų – vientisas, nefragmentuotas ir ne mažesnis nei 10000 ha natūralios gamtos branduolys, gyvybingos stambiųjų žvėrių populiacijos. Lietuvoje šį kriterijų atitinka tik Dzūkijos nacionalinis parkas kartu su Čepkelių rezervatu. Tikiuosi, kad ir pasibaigus dabar pradedamam šių saugomų teritorijų vertinimui pagal PAN parkų kriterijus, vilkus bus galima pamatyti ne tik Marcinkonių kaimo herbe, kad gebėsime susitarti dėl vilkų bylos sprendimo, kad ir ne optimalaus, bet priimtino abiem barikadų pusėms.

P. S. Taip jau nutiko, kad du vilkų diskusijose dažniausiai minimi asmenys – Linas Balčiauskas ir Selemonas Paltanavičius yra mano bendrakursiai, iš tos pačios 1979 metų Vilniaus universiteto gamtininkų laidos. Nepretenduoju nei polemizuoti su jais, nei jų ginti – tiesiog pamėginau pažvelgti į šią problemą kitu aspektu – taip, kaip tai atrodo ne iš mokslo aukštumų ar ministerijos koridorių, o iš Dainavos girios glūdumos.