Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Tai paneigia tai, ką žinome apie drugelių migraciją ir elgseną. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Pirmą kartą pasaulyje mokslininkai nustatė, kad drugeliai usninukai (Vanessa cardui), naudodamiesi palankiais vėjais ir aktyvaus skraidymo bei „autopiloto“ strategija, be sustojimų perskrido visą pasaulį ir įveikė mažiausiai 4200 km. Tyrėjai mano, kad kelionė truko nuo penkių iki aštuonių dienų – o tai gali sudaryti pusę suaugusių drugelių gyvenimo trukmės. Dar daugiau, šie nuotykių ieškantys vabzdžiai iš tikrųjų gali nuskristi dar didesnius atstumus – 7000 km ar daugiau: iš Vakarų Europos į Afriką ir toliau į Pietų Ameriką. Tai paneigia tai, ką žinome apie drugelių migraciją ir elgseną. „Šį skrydį drugeliai galėjo atlikti tik naudodami strategiją, pagal kurią buvo kaitaliojamas aktyvus skrydis, reikalaujantis didelių energetinių sąnaudų, ir sklandymas vėjyje, – sako tyrimo bendraautorius ir Evoliucinės biologijos instituto Barselonoje mokslininkas Ericas Toro-Delgado. – Apskaičiavome, kad be vėjo drugeliai galėjo nuskristi ne daugiau kaip 780 km – kol sunaudojo visus savo riebalus, taigi ir energiją.“ Otavos universiteto (Kanada) ir Ispanijos evoliucinės biologijos instituto mokslininkai patvirtino šią stulbinančią įžvalgą apie paslaptingą drugelių gyvenimą, pasitelkę genetinių detektyvų rinkinį – po to, kai Pietų Amerikos Atlanto vandenyno pakrantėje, Prancūzijos Gvianoje, toli nuo žinomo rūšies paplitimo arealo, buvo aptiktas V. cardui būrys. Nors ši rūšis paplitusi visame pasaulyje, genominė analizė patvirtino, kad šie drugeliai buvo artimai susiję su Afrikoje ir Europoje aptinkamais drugeliais – o tai reiškia, kad jie ne tik migravo į pietus sausuma iš Šiaurės Amerikos. Tuomet atlikus žiedadulkių grūdelių, kurios atkeliavo kartu, analizę paaiškėjo, kad jos yra kilusios iš dviejų augalų rūšių, augančių tropiniuose Afrikos regionuose. Iš to mokslininkai galėjo nustatyti, kad drugeliai prieš leisdamiesi į kelionę per vandenyną apsirūpino šių augalų nektaru. Galiausiai mokslininkai panaudojo drugelių sparnus vandenilio ir stroncio izotopų analizei – taip iš esmės buvo nustatytas vabzdžių kilmės „pirštų antspaudas“. Sujungę chemiją su ekologija, jie galėjo susieti rezultatus su tinkamomis buveinėmis – ir nustatė, kad drugeliai greičiausiai atvyko iš tokių tolimų šalių kaip Prancūzija, Airija, Jungtinė Karalystė ar Portugalija. „Tai pirmas kartas, kai šis molekulinių metodų, įskaitant izotopų geolokaciją ir žiedadulkių metakodavimą, derinys išbandomas su migruojančiais vabzdžiais, – sako Otavos universiteto docentas Clémentas Bataille. – Rezultatai yra labai daug žadantys ir gali būti pritaikyti daugeliui kitų migruojančių vabzdžių rūšių. Šis metodas turėtų iš esmės pakeisti mūsų supratimą apie vabzdžių migraciją“. Tačiau genetika ir cheminė analizė sudarė tik dalį paveikslo. Komanda panaudojo ir istorinius vėjo trajektorijų įrašus iki drugelių aptikimo 2013 m. spalį. Taip jie galėjo įsitikinti, kad palankūs vėjai pasatai sudarė sąlygas šiai epinei transatlantinei kelionei – o tai yra stulbinanti nauja įžvalga apie vabzdžių migracinę elgseną. „Šis tyrimas puikiai parodo, kaip smarkiai esame linkę nuvertinti vabzdžių sklaidos galimybes, – sako tyrimo bendraautorė ir Otavos universiteto habilituota daktarė Megan Reich. – Be to, visiškai įmanoma, kad mes taip pat nepakankamai įvertiname tokių sklaidos atvejų dažnumą ir jų poveikį ekosistemoms.“ Ir šis transatlantinis skrydis V. cardui nėra joks džiaugsmas – tai veikiau gyvenimo kelionė. Šios rūšies suaugusių individų gyvenimo trukmė siekia vos dvi-keturias savaites, per kurias jie visą savo energiją skiria dauginimuisi. Todėl ši kelionė yra svarbi rūšies išlikimo strategija. Jų skrydyje buvo naudojamas Sacharos oro sluoksnis – sezoninis atmosferos reiškinys, kai vėlyvą pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį virš Afrikos dykumos susikaupia sausas, dulkių prisotintas oras. Jis juda per Šiaurės Atlanto vandenyną ir kas tris-penkias dienas išberia daleles virš Pietų Amerikos, taip patręšdamas Amazonę. Dabar mokslininkai žino, kad šis dulkių debesis taip pat padeda skraidyti tokiems organizmams kaip šie drugeliai. Nors šis tyrimas taip pat atskleidžia anksčiau nežinomus migracijos metu naudojamus oro koridorius ir tai, kad dėl klimato kaitos daugelis rūšių, ieškančių optimalios aplinkos, vis dažniau jais naudojasi kaip nematomais „greitkeliais“. Tyrimas taip pat paneigia įsitikinimus, kad drugeliai dėl savo trapių sparnų paprastai nemėgsta vėjuotų sąlygų. „Būtina skatinti sistemingą skraidančių vabzdžių stebėseną, kuri padėtų numatyti ir sumažinti galimą riziką biologinei įvairovei, kylančią dėl pasaulinių pokyčių“, – sako vienas iš pagrindinių autorių Gerardas Talavera iš Evoliucinės biologijos instituto. Neseniai taip pat buvo nustatyta, kad drugeliai yra tarp milijardų vabzdžių, kurie migruoja į pietus per siaurą kalnų perėją Europoje, ieškodami šiltesnių sąlygų regione. „Paprastai į drugelius žiūrime kaip į grožio bei trapumo simbolius – tačiau mokslas rodo, kad jie gali atlikti neįtikėtinus žygdarbius, – sako tyrimo bendraautorius Evoliucinės biologijos instituto mokslininkas Rogeris Vila. – Apie jų galimybes dar daug ką reikia atrasti.“ Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Communications“. Parengta pagal „New Atlas“. |