Netikėta teorija. Už vynuogių suklestėjimą turėtume būti dėkingi dinozaurų išnykimui?

Tyrėjų komanda Kolumbijoje, Panamoje ir Peru rado 60–19 mln. metų senumo suakmenėjusių vynuogių sėklų. Tai – seniausias žinomas vynuogių šeimos augalų pavyzdys šioje pasaulio dalyje, ir tai pirmą kartą atskleidžia kai kurias vynuogių evoliucijos istorijos dalis. Vynuogių ir dinozaurų „apsikeitimas“ išsamiai aprašytas žurnale „Nature Plants“ paskelbtame tyrime.

„Tai seniausios šioje pasaulio dalyje kada nors rastos vynuogės, ir jos yra vos keliais milijonais metų jaunesnės už seniausias kada nors kitoje planetos pusėje rastas vynuoges“, – sako tyrimo bendraautorė ir Fieldo muziejaus Negaunee Integracinių tyrimų centro (JAV) paleobotanikos kuratoriaus asistentė Fabiany Herrera. – Šis atradimas svarbus, nes rodo, kad po dinozaurų išnykimo vynuogės iš tiesų pradėjo plisti visame pasaulyje.“

Miško atsikūrimas

Paprastai minkštieji audiniai – pavyzdžiui, vaisiakūniai – kaip fosilijos neišlieka. Todėl paleobotanikai dažniausiai tyrinėja senovines sėklas – nes jos dažniau išlieka suakmenėjusios. Seniausioms žinomoms vynuogių sėkloms yra maždaug 66 mln. metų – t. y. Jos yra maždaug iš to laikotarpio, kai į Žemę atsitrenkė didžiulis asteroidas, sukėlęs masinį išnykimą. Buvo sunaikinti ne tik dinozaurai ir maždaug 95 proc. gyvūnų rūšių Žemėje, bet ir miškai – galiausiai pasikeitė planetos augalų sudėtis. Tyrėjų komanda kelia hipotezę, kad dinozaurų išnykimas galėjo padėti pakeisti miškus.

„Žinoma, kad dideli gyvūnai, tokie kaip dinozaurai, keičia juos supančias ekosistemas, – sako tyrimo bendraautorė, Mičigano universiteto (JAV) Paleontologijos muziejaus asistentė Mónica Carvalho. – Manome, kad jei miškuose klajojo dideli dinozaurai, jie greičiausiai niokojo medžius, veiksmingai išlaikydami miškus retesnius nei šiandien.“

Tačiau kai kuriuose atogrąžų miškuose, įskaitant dabartinės Pietų Amerikos miškus, nelikus didžiulių dinozaurų, miškai tapo tankesni. Medžių sluoksniai ilgainiui suformavo paklotę, ir šie nauji tankūs miškai tapo labai palankiais kai kuriems augalams.

„Fosiliniuose pėdsakuose pradedame pastebėti daugiau augalų, kurie yra vijokliniai – pavyzdžiui, vynuogės“, – sako F. Herrera.

Vėliau įvairėjančios paukščių ir žinduolių rūšys taip pat galėjo padėti vynuogėms skleisdamos jų sėklas. 2013 m. atliktame tyrime aprašytos seniausios žinomos vynuogių fosilijos, rastos Indijoje. Tuo metu Pietų Amerikoje vynuogių sėklų dar nebuvo surasta, tačiau F. Herrera jau įtarė, kad jų gali būti ir ten.

„Vynuogių fosilijų istorija prasideda maždaug prieš 50 mln. metų, todėl norėjau aptikti jas Pietų Amerikoje – bet tai buvo tarsi adatos ieškojimas šieno kupetoje, – pasakoja tyrėja. – Seniausių vynuogių šioje pasaulio dalyje ieškojau nuo pat studijų metų“.

Suakmenėjusi sėkla

2022 m. F. Herrera ir M. Carvalho atlikinėjo lauko tyrimus Kolumbijos Anduose. M. Carvalho akį patraukė fosilija, kuri pasirodė esanti 60 mln. metų senumo vynuogės sėklos liekana. Tai buvo ne tik pirmoji kada nors rasta Pietų Amerikos vynuogių fosilija, bet ir viena seniausių pasaulyje.

Nepaisant to, kad jis buvo labai maža, komanda sugebėjo identifikuoti sėklą pagal formą, dydį ir kitus fizinius požymius. Jie taip pat atliko kompiuterinės tomografijos tyrimus laboratorijoje – kurie parodė radinio vidinę struktūrą. Mokslininkai pavadino fosiliją Lithouva susmanii – Susmano akmenine vynuoge – Fieldo muziejaus Pietų Amerikos paleobotanikos puoselėtojo Arthuro T. Susmano garbei.

„Ši nauja rūšis svarbi ir todėl, kad ji patvirtina Pietų Amerikos grupės, kurioje išsivystė paplitusi vynuogių rūšis „Vitis“, kilmę“, – teigia tyrimo bendraautorius Gregory Stullas iš JAV Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus.

Papildomų lauko darbų Pietų ir Centrinėje Amerikoje metu buvo aprašytos devynios naujos iškastinių vynuogių rūšys iš Kolumbijos, Panamos ir Peru. Šios iškastinės vynuogės yra tolimos Vakarų pusrutulyje augančių vynuogių giminaitės. Kai kurios iš šių rūšių, įskaitant dvi Leea rūšis, šiandien aptinkamos tik Rytų pusrutulyje. Jų padėtis vynuogių šeimos medyje rodo, kad jų evoliucijos kelias buvo gana audringas.

„Fosiliniai pėdsakai byloja, kad vynuogės yra labai atspari rūšis, – sako F. Herrera. – Tai grupė, kuri patyrė daug išnykimo atvejų Centrinės ir Pietų Amerikos regione, tačiau sugebėjo prisitaikyti ir išlikti ir kitose pasaulio dalyse.“

Parengta pagal „Popular Science“.