Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Savo evoliucijos kelyje žmogus iš medžių nusileido į atviresnes vietoves – pavyzdžiui, žolėtas savanas. Atviros pievos turėjo būti palankesnės buveinės tokiems homininams kaip mes. Priešingai, tankūs atogrąžų miškai buvo laikomi „priešiškomis, nepalankiomis erdvėmis“, kurios „didžiąją priešistorės dalį buvo per daug nepalankios žmonėms“ (ar bent taip nurodoma 2022 m. ankstesnių tyrimų apžvalgoje). Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Bet juk mokslas tuo ir žavus, kad griauna ankstesnes teorijas ir idėjas. Žurnalo „New Scientist“ autorius Michaelas Marshallas siūlo pradėti nuo Tabono olos, esančios Palavano saloje Filipinų pietvakariuose. Tai vienas iš daugiau kaip 200 urvų komplekso pakrantės iškyšulyje. Tabono urvas kasinėjamas nuo XX a. septintojo dešimtmečio ir buvo pirmoji vieta Filipinuose, kurioje buvo aptikti priešistoriniai žmonės. Mūsų rūšis čia gyveno mažiausiai prieš 40 000 metų. Filipinų Dilimano universiteto mokslininkai, vadovaujami Hermine’os Xhauflair, iš naujo tyrinėja Tabono urvo radinius, kad sužinotų daugiau apie ten gyvenusius žmones. Naujausius rezultatus jie paskelbė žurnale „Journal of Paleolithic Archaeology“. H. Xhauflair komanda ištyrė urve esančius didžiulius kiekius šikšnosparnių ir paukščių mėšlo. Šie gyvūnai maitinosi vabzdžiais, kurie savo ruožtu maitinosi aplinkiniais augalais. Anglies izotopai mėšle buvo būdingi ne žolėms, o miško augalams – o tai reiškia, kad tuo laiku čia buvo buvo atogrąžų miškas. Tyrėjai taip pat nagrinėjo Tabono urve rastus akmeninius įrankius. Iš 41 išsamiai ištirto įrankio 23 turėjo požymių, kad jie buvo naudojami augalams pjauti ir paruošti. Atrodo, kad kai kurie iš jų buvo naudojami kietiems augalams (tokiems kaip bambukas) pjauti – pavyzdžiui, ilgiems stiebams perskelti išilgai. Žmonės galėjo gaminti krepšius, virves ir tvirtinimo detales. Akmeniniai įrankiai, kuriuos tyrinėjo H. Xhauflair komanda, buvo rasti sluoksniuose, datuojamuose 39 000–30 000 metų. Tai yra gerokai anksčiau nei žemdirbystės epocha, todėl juos naudoję žmonės buvo medžiotojai-rinkėjai. Akivaizdu, kad jie tūkstančius metų gyveno atogrąžų miške. Tai neatitinka scenarijaus „atogrąžų miškai netinkami žmonėms“, sako M. Marshallas. Tiesą sakant, tai atitinka vis daugiau įrodymų, kad žmonės ir mūsų homininų giminaičiai dažnai gyveno tankiuose miškuose. Gyvenimas medžiuosePirmiausia apsvarstykime netolimą praeitį, t. y. maždaug pastaruosius 10 000 metų, kai paplito žemdirbystė. Vieni patikimiausių įrodymų, kad šiuo laikotarpiu žmonės gyveno atogrąžų miškuose, yra iš Amazonės. Per pastaruosius kelis tūkstantmečius šiuose milžiniškuose atogrąžų miškuose buvo įsikūrusios nemažos gyvenvietės, o gyventojai augino dešimtis augalų ir gyvūnų. Dar pernai mokslininkai apskaičiavo, kad Amazonėje yra daugiau kaip 10 000 neatrastų archeologinių vietovių. Šie „miestai vaiduokliai“ rodo, kad sudėtingos visuomenės ne visos vystėsi vienodai: Amazonės gyventojai gyveno apstatytose teritorijose (tik statoma buvo iš molio, o ne iš akmens), tačiau neiškirto miško ir visiškai neperėjo prie žemdirbiško gyvenimo būdo. Paprasčiau tariant, šie žmonės nepaliko medžių. Ironiška, bet vienintelis dalykas, galintis priversti vietinius Amazonijos gyventojus išvykti, yra klimato kaita, dėl kurios Amazonija gali peržengti kritinį tašką ir jos plotai virsti savanomis. Tačiau archeologai neskyrė daug laiko atogrąžų miškams tyrinėti. Iš dalies taip yra todėl, kad drėgnos sąlygos blogos organinių liekanų išsaugojimo atžvilgiu – Filipinų įrodymai yra ne iš atogrąžų miškų, o iš urvo, kuris buvo apsuptas atogrąžų miškų. Be to, dažnai trūksta akmens, todėl atogrąžų miškuose gyvenantys žmonės artefaktus dažniausiai gamino iš kitų medžiagų – pavyzdžiui, Tabono urve gyvenę žmonės naudojo bambuką. Tiesą sakant, H. Xhauflair tyrimas patvirtina idėją, vadinamąją Bambuko hipoteze, kad priešistoriniams Pietryčių Azijos gyventojams nereikėjo kurti sudėtingesnių akmeninių įrankių, nes jie galėjo daug ką pasigaminti iš bambuko. Tačiau pastarąjį dešimtmetį kai kurie mokslininkai pradėjo tyrinėti atogrąžų miškų kaimynystėje esančias vietoves – ir rado žmonių pėdsakų. Pradžioje minėtoje 2022 m. apžvalgoje apžvelgiami daugybės žemynų įrodymai. Viena iš svarbiausių vietovių yra Panga ya Saidi – ola Kenijoje, kurioje yra įrodymų, kad prieš 78 000 metų žmonės gyveno regione, kuriame maišėsi atogrąžų miškai ir pievos. Spėjama, kad gyventojai gamino tinklus ir kitus panašius greitai gendančius įrankius – smulkiems gyvūnams medžioti. M. Marshallas siūlo apsvarstyti ir kitas rūšis, ne tik mūsų. „Hobitai“ (Homo floresiensis) gyveno Floreso saloje, dabar priklausančioje Indonezijai, šimtus tūkstančių metų iki maždaug 50 000 metų prieš mūsų laikus. Floreso sala buvo tankiai apaugusi miškais, todėl akivaizdu, kad jie buvo prisitaikę prie tokios aplinkos. Panašiai mažas Homo luzonensis iš Luzono Filipinuose (netoli Tabono urvo) taip pat gyveno tankiame miške – 2023 m. tyrime padaryta išvada, kad jie gyveno mažiausiai prieš 134 000 metų. Galiausiai nusikelkime dar toliau į praeitį, prie seniausių homininų ir mūsų seniausių ištakų. Savanos hipotezėMūsų artimiausi gyvi giminaičiai daug laiko praleidžia medžiuose ir šalia jų. Šimpanzės, gorilos ir orangutangai yra puikiai prisitaikę gyventi medžių viršūnėse, turi ilgas rankas ir kitas savybes, leidžiančias jiems laipioti ir suptis tarp šakų. Tuo tarpu žmonės ir mūsų artimiausi išnykę giminaičiai – pavyzdžiui, neandertaliečiai – labiau prisitaikę vaikščioti stačiomis ant žemės. Mes galime laipioti medžiais, bet nesame tokie geri kaip šimpanzės – kaip ir jos nėra tokios geros kaip mes bėgiojime. Iš to išplaukia paprasta išvada: vykstant homininų evoliucijai, mes atitolome nuo medžių ir labiau prisitaikėme prie vaikščiojimo stačiomis ant žemės. Esame kilę iš nežinomos beždžionės, kuri gyveno galbūt prieš 7 mln. metų ir kuri taip pat yra šiuolaikinių šimpanzių protėvis. Tikėtina, kad ši beždžionė-protėvis buvo prisitaikiusi gyventi medžiuose. Kyla klausimas, kada ir kodėl tai įvyko? Klasikinė samprata, palaipsniui atsiradusi XX a., vadinama savanos hipoteze. Ji gana paprasta: dalis beždžionių paliko miškus ir persikėlė į savanas, o tai sukėlė evoliucinį spaudimą vaikščioti stačiomis. Pastaraisiais dešimtmečiais ši idėja sulaukė daug kritikos. 2015 m. straipsnyje Brigitte Senut rašė: „Garsioji savanos hipotezė nebegalioja“. B. Senut atrado 6 mln. metų senumo homininą Orroriną, kuris, atrodo, buvo dvikojis – nepaisant to, kad buvo toks ankstyvas homininas – ir matyt gyveno miškingoje aplinkoje. Naujesnės rūšys, pavyzdžiui, Ardipithecus ramidus, atsiradusios prieš 4,4 mln. metų, taip pat vaikščiojo vertikaliai ir gyveno tarp medžių. (Dėl seniausio žinomo hominino – Sahelanthropus – jau du dešimtmečius vyksta ginčai, ar jis buvo dvikojis, ar ne. Nespręskime šio klausimo iš naujo.) Tačiau yra ir mokslininkų, kurie gina savanos hipotezę. Manuelis Domínguez-Rodrigo iš Madrido Complutense universiteto Ispanijoje tai padarė 2014 m. straipsnyje, pavadintame „Ar savanos hipotezė aiškinanti ankstyviausių homininų atsiradimą mirė?“ Pateikdamas puikų Betteridge’o antraštės dėsnio pavyzdį, Domínguezas-Rodrigo priėjo prie išvados, kad atsakymas į tokį klausimą yra „ne“. M. Domínguezas-Rodrigo teigia, kad iš tikrųjų egzistuoja dvi savanų hipotezės versijos: viena jų numato, kad savanos yra pievos, o kita – kad tai labiau mozaikinė aplinka, kurioje yra pievų ir miškų mišinys. Jis teigia, kad grynosios pievų hipotezės „nebeįmanoma pagrįsti“, tačiau yra „įtikinamų argumentų“ mišrios buveinės hipotezei. Dar vienas patvirtinimas atsirado 2020 m. atlikus tyrimą, kuriame bandyta atkurti, kaip laikui bėgant keitėsi Afrikos aplinka, įvertinant įvairių savanų medžių rūšių evoliucinį amžių. Tyrėjų komanda padarė išvadą, kad prieš 15–10 mln. metų atogrąžose ir subtropikuose plito savanos, kol galiausiai maždaug prieš 3 mln. metų pasiekė pietinę Afriką. Dėl šio tyrimo M. Marshallas sakosi esąs dvejopos nuomonės. Viena vertus, jis rodo, kad savanos plėtėsi, o tankūs miškai mažėjo, todėl beždžionės ir homininai išėjo į pievas. Kita vertus, laikas nelabai sutampa. Reikia prisiminti, kad tinkamų dvikojų homininų įrodymų nematome iki 6 mln. metų: kodėl taip vėlai, jei savanos pradėjo plėstis 9 mln. metų anksčiau? Taip pat homininai apsigyvena tikrai atvirose pievose tik prieš 2 mln. metų. Atsakymas gali būti tas, kad mūsų protėviai pradėjo vaikščioti ne ant žemės, o tarp medžių. Ši idėja yra kontroversiška, tačiau jau 20 metų įgauna vis didesnį pagreitį. Pirmieji įrodymai gauti iš orangutangų, kurie gali vaikščioti vertikaliai palei šakas, remdamiesi rankomis. Tačiau orangutangai nėra artimiausi mūsų giminaičiai. Tačiau 2022 m. Rhianna Drummond-Clarke su kolegomis tyrė šimpanzes, gyvenančias mozaikinėje buveinėje Issa slėnyje, Tasmanijoje. Jie nustatė, kad medžiuose šimpanzės dažniau vaikšto dviem kojomis nei ant plokščios žemės. Kitaip tariant, dvikojiškumas neišauga nuo laiko, praleisto ant plokščios žemės – o atvirkščiai. R. Drummond-Clarke', dabar dirbanti Maxo Plancko evoliucinės antropologijos institute Leipcige (Vokietija), teigia, kad „medžius reikia grąžinti į žmogaus evoliucijos istoriją“. Turbūt iškalbinga tai, kad daugelis žmonių labai mėgsta miškus ir parkus su miškais. Tam yra įmantrus pavadinimas – savanos suvokimo pirmenybė, tačiau pagrindinė išvada yra ta, kad buvimas šalia medžių mus atpalaiduoja. Todėl M. Marshallas palaiko idėją, kad pagrindinė XX a. žmogaus evoliucijos idėja yra jei ne visiškai klaidinga, tai labai neišsami. „Istorija nėra apie tai, kaip ir kada mes palikome medžius. Nors juose praleidžiame mažiau laiko nei kitos žmogbeždžionės, jie vis tiek yra svarbiausi mūsų buveinėms ir gerovei. Tam tikra prasme mes niekada iš tikrųjų neišlipome“, – apibendrina jis. Parengta pagal „New Scientist“. |