„Ir štai tada susiduriame su masiniais išnykimais.“ Mokslininkai pateikė nerimą keliančią prognozę

Jų nupieštas tolimos Žemės praeities vaizdas yra daug šiltesnis nei anksčiau pateiktuose tyrimuose, ypač laikotarpiais, kai anglies dioksido lygis buvo aukštas.

Atsižvelgiant į visą anglies dioksidą, kurį žmonės dabar išmeta į atmosferą degindami iškastinį kurą, nauji rezultatai rodo, kad temperatūra per ateinančius tūkstantmečius gali pakilti labiau nei tikėtasi, sakė pagrindinė tyrimo autorė Emily J. Judd, Nacionalinio vandens ir atmosferos tyrimų instituto klimato tyrimų analitikė Naujojoje Zelandijoje.

„Mes nesakome, kad ji iškart atšils. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje planeta greičiausiai taps šiltesnė, nei manėme anksčiau”, – sakė Dr. Judd.

Tuo pačiu metu, pasak jos, žmonės taip greitai prideda anglies dioksido į atmosferą – beveik 40 milijardų tonų per metus, kad tai turės daug katastrofiškesnių pasekmių nei laipsniški geologiniai Žemės pokyčiai praeityje.

„Kai anglies dioksidas ir temperatūra greitai keičiasi, tada viskas planetoje tiesiog nespėja”, – paaiškino Dr. Judd. „Aplinka keičiasi tokiu greičiu, kurio organizmai nespėja vytis. Ir štai tada susiduriame su masiniais išnykimais”.

Kiti tyrėjai, nedalyvavę tyrime, pagyrė jos naujus metodus. “Tai labai novatoriška ir tikriausiai tai kelias į ateitį”, – sakė Christopher Scotese, Šiaurės Vakarų universiteto geologas, rašo “The New York Times”.

Vis dėlto, Dr. Scotese suabejojo, ar „karštesnė” tyrėjų ataskaita apie priešistorinę Žemę dera su kitais įrodymais apie tai, kokia buvo planeta tuo metu.

Tyrimas siūlo, kad pasaulyje buvo nepakeliamas karštis tam tikrais laikotarpiais, kai gyvybė, atrodė, klestėjo, sakė jis.

Ir tai reiškia, kad planeta buvo per šilta poliarinio ledo dangoms augti tais laikais, kai toks ledas, atrodo, egzistavo.

Pastarieji 500 milijonų metų buvo intensyvus laikas Žemei.

Geologiniai procesai išmetė anglies dioksidą į atmosferą, o paskui vėl jį įtraukė, priversdami klimatą svyruoti tarp to, ką mokslininkai vadina šiltnamio sąlygomis ir ledynmečio sąlygomis.

Šiuo laikotarpiu, pasak Dr. Judd ir jos kolegų, vidutinė Žemės paviršiaus temperatūra žymiai svyravo, su daugybe pakilimų ir nuosmukių.

Paskutinis „šiltnamio” laikotarpis buvo maždaug prieš 56 milijonus metų, kai palmės ir aligatoriai klestėjo už poliarinio rato.

Po to temperatūra didžiąja dalimi krito, kol šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas industrinėje eroje neprivertė jos sparčiai kilti prieš pusantro šimtmečio.

Norėdama sujungti tai, kaip mes prie to priėjome, Dr. Judd ir jos kolegos pirmiausia peržiūrėjo ankstesnius tyrimus, kad surinktų daugiau nei 150 000 duomenų fragmentų, palaidotų fosilijose, apie senovės vandenyno temperatūras.

Kriauklės ir kitos jūros būtybių kūno dalys saugo neįkainojamą informaciją apie kintančią vandenyno chemiją.

Tačiau pavienės fosilijos suteikia mums tik momentines nuotraukas to, kas vyko visame pasaulyje.

„Tai tarsi turėtumėte penkias ar šešias dėlionės dalis iš 1000 dalių”, – sakė Dr. Judd. “Tikrai sunku įsivaizduoti, ką bandote sujungti”.

Štai kodėl ji ir jos kolegos tada naudojo šiuos duomenų taškus kaip gaires priešistorinio klimato kompiuteriniam modeliavimui.

Jie padarė kažką panašaus į tai, ką daro meteorologai orų prognozėms: jie naudojo modelius, kad darytų prielaidas apie tai, kaip klimatas galėjo atrodyti tam tikru metu, atnaujino savo modelius fosilijų duomenimis, tada darė tikslesnes prielaidas.

Žemės temperatūra prieš šimtus milijonų metų turi didžiulę reikšmę gyvūnų gyvybės istorijai ir evoliucijai, sakė Ethan Grossman, Texas A&M universiteto geologijos profesorius, nedalyvavęs tyrime.

„Šiltame klimate neįmanoma palaikyti aukšto metabolizmo lygio ir išlaikyti kūno temperatūrą pakankamai žemą baltymams išgyventi. Tai galėjo sulėtinti pažangių plėšrūnų atsiradimą. Ir galbūt žmonių taip pat”, – sakė Dr. Grossman.

Tyrimas paskelbtas žurnale „Science“.