„Išskyrus žmogų.“ Skelbiamas žiauriausias plėšrūnas Žemėje (Video)

Mūsų planetoje gyvena daugybė gyvų būtybių: kai kurios iš jų gali taikiai dalytis teritorija, o kitos kuria santykius plėšrūno ir grobio formatu. Mokslininkai jau įvardijo baisiausią planetos plėšrūną – paaiškėjo, kad tai žmogus, kuris puola apie trečdalį visų pasaulio rūšių, rašo „IFLScience“.

Tačiau, jei žmonės neįtraukiami į šį sąrašą, kas kitas gali pretenduoti į „nuožmiausio plėšrūno pasaulyje“ titulą? Atsakymas labai priklauso nuo to, ką tiksliai turime omenyje sakydami šį terminą. Ir vis dėlto ekologai bandė atsakyti į šį klausimą.

Pasak Australijos Deakino universiteto ekologų, plėšrūnai-vienišiai, tokie kaip rudieji lokiai ir katės, pavyzdžiui, tigrai ir lūšys, paprastai turi didesnį „vienam individui tenkančių nužudymų“ rodiklį nei socialūs plėšrūnai, pvz,. vilkai, hienos ar liūtai. Paprasčiau tariant, pavieniai medžiotojai, pagal statistiką, nužudo žymiai daugiau individų nei grupiniai medžiotojai.

Vienam individui tenkančių nužudymų rodiklis atspindi vieno medžiotojo sėkmingai sugautą grobio kiekį. Nors tai yra geras būdas įvertinti plėšrūno poveikį aplinkai, tai nėra vienintelis veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti nustatant „didžiausią Žemės plėšrūną“.

Mokslininkai mano, kad šiuo klausimu taip pat reikia atsižvelgti į grobio dydį, palyginti su plėšrūnu. Pavyzdžiui, vienam plėšrūnui nepakaks 20 kirstukų, bet gali pakakti ir vieno elnio. Taip pat vienas elnias, tenkantis 20 gaujos plėšrūnų, tikriausiai taip pat nenumalšins jų alkio.

Mokslininkai nustatė, kad socialūs plėšrūnai gali nužudyti didesnį grobį ir, nepaisant jo padalijimo, vis tiek gali gauti daugiau maisto kalorijų atžvilgiu. Tai taip pat reiškia, kad socialiūs plėšrūnai vidutiniškai mažiau medžioja nei plėšrūnai-vienišiai. Taigi, tyrimai rodo, kad komandinis darbas turi savo privalumų.

Tačiau vien nužudymai nėra rodiklis, kaip plėšrūnai veikia ekosistemas. Savo darbuose mokslininkai pažymi, kad lūšys, hieniniai šunys (nepainioti su hienomis), pumos ir gepardai nužudo maždaug dvigubai daugiau gyvos biomasės, nei gali suėsti. Stebėjimai rodo, kad stambūs mėsėdžiai iš savo grobio gali palikti vidutiniškai net apie trečdalį valgomos mėsos. Likusi biomasės dalis paliekama.

Reikėtų pažymėti, kad šis darbas yra pirmasis tokio pobūdžio darbas, kuriame apžvelgiami stambių sausumos plėšriųjų žinduolių žudymo rodikliai. Grupė išstudijavo apie du šimtus straipsnių ir nustatė didžiųjų sausumos mėsėdžių, sveriančių daugiau nei 15 kg, medžioklės sėkmę. Jie taip pat pridėjo keturias mažesnes rūšis, kurios neatitinka šios kvotos – kojotą, ernį, fosą (panašus į katę gyvūnas, gyvenantis Madagaskare) ir Tasmanijos velnią, nes jie laikomi geriausiais plėšrūnais savo ekosistemose.

Tačiau sudėtinga atlikti paprastus palyginimus, nes skirtingos rūšys veikia labai skirtingai. Šuniniai plėšrūnai, tokie kaip vilkai, dažnai pasikliauja ilgais persekiojimais dideliais atstumais, taip nuvarginant auką.

Palyginimui, katės dažniausiai naudoja pasalų medžioklės strategiją, kuri remiasi slaptumu ir intensyviais greičio pliūpsniais.

Galiausiai ištyrę duomenis, mokslininkai padarė išvadą, kad didžiausia pretendentė į šį titulą yra juodakojė katė (black-footed cat, Felis nigripes), mažiausia laukinė katė Afrikoje, kurios medžioklės sėkmės rodiklis siekia 60 %.