| Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Proveržis nykstančių rūšių atkūrime: klonuota motina pirmąkart atsivedė du sveikus jauniklius (Foto)
|
(
(
1979 m. buvo manoma, kad juodakojis šeškas (dar vadinamas amerikietiškuoju šešku) yra išnykęs. Tačiau praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams JAV mokslininkai ne tik klonavo šią rūšį iš paskutinių laisvėje išlikusių gyvūnų, bet vienas iš šių klonų net ir atsivedė du sveikus jauniklius – patiną ir patelę.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Šeškiukų motina, pavadinta Antonija, buvo klonuota iš 1988 m. San Diego zoologijos sode nugaišusios juodakojės šeškės, vardu Vila. Tais pačiais metais JAV gamtosaugininkai pradėjo nelaisvėje veisimo programą, naudodami tik 18 juodakojų šeškų (Mustela nigripes), sugautų laukinėje gamtoje iš nedidelės kraujomaiša pasižyminčios populiacijos, kuri 1981 m. buvo rasta dar gyvenanti Vajominge (JAV). Manoma, kad šiandien, po daugybės reintrodukcijų, laukinėje gamtoje gyvena apie 350 juodakojų šeškų – kurie, deja, kenčia nuo mažos genetinės įvairovės, ligų, buveinių nykimo ir pagrindinio grobio – prerinių šuniukų – mažėjimo. Kai kurie ekspertai teigia, kad rūšies ateitis dabar priklauso nuo veisimo nelaisvėje ir klonavimo pastangų. Pavyzdžiui, Antonija buvo klonuota iš audinio mėginio, kuriame buvo tris kartus daugiau unikalių genetinių variacijų nei vidutiniame šiuo metu laisvėje gyvenančiame juodakojame šeške.
„Šių anksčiau neatstovaujamų genų įdiegimas galėtų atlikti svarbų vaidmenį didinant rūšies genetinę įvairovę, kuri yra gyvybiškai svarbi sveikam ir ilgalaikiam atsikūrimui, – rašoma JAV Žuvų ir laukinės gamtos tarnybos pranešime spaudai. – Sėkmingas nykstančios nykstančios rūšies klonavimas yra svarbus gamtosauginių genetinių tyrimų etapas, įrodantis, kad klonavimo technologija gali ne tik padėti atkurti genetinę įvairovę, bet ir sudaryti sąlygas būsimam veisimui, atveriant naujas galimybes rūšių atkūrimui.“ Tačiau dabar, kai jau pasirūpinta reprodukcija, prasideda reintrodukcijos iššūkiai. Ar atkuriamasis klonavimas iš tikrųjų gali padėti atkurti nykstančias rūšis laukinėje gamtoje, tebėra labai prieštaringai vertinama. Antonijos klonavimas ir jos palikuonių gimimas yra dešimtmečius trukusio brangiai kainavusio darbo ir kelių nesėkmingų bandymų kulminacija – ir kai kurie mokslininkai teigia, kad šį laiką ir pinigus buvo galima geriau panaudoti išsaugant buveines arba atkuriant laukines vietas, kuriose galėtų gyventi ne viena rūšis. Buveinių nykimas ir žmonių bei laukinių gyvūnų konfliktai kelia didžiausią grėsmę daugumai nykstančių sausumos laukinių gyvūnų rūšių visame pasaulyje – ne išimtis ir juodakojai šeškai, kurie dėl žemės ūkio prarado didžiąją dalį savo prerijų. Jei nebeliks buveinių, klonuoti išnykusius arba išnykimo grėsmę patiriančius gyvūnus – tokius kaip karvelį keleivį, sterblinį vilką, Prževalskio arklį ar gauruotąjį mamutą, bus nuostolinga, 2022 m. žurnalo „BioScience“ straipsnyje teigia laukinės gamtos ekologas Davidas Jachowskis. „Šalia naująją priemonę lydinčio jaudulio turime ir toliau sutelkti dėmesį į problemų, dėl kurių dauguma rūšių nyksta arba išnyksta, sprendimą, – teigia jis. – Aišku tik tai, kad vien tik atkuriamasis klonavimas negali išgelbėti nykstančių rūšių... Tik atkūrus ir užtikrinus tinkamas buveines bei sumažinus žmonių ir laukinių gyvūnų konfliktų galimybę, šios rūšys kada nors galės atsikurti laukinėje gamtoje.“ Nežinia, ar kuris nors iš Antonijos palikuonių pateks į laukinę gamtą, rašo „Science Alert“.
| |||||||
Įdomiausi
.png)
157
(0)
