Vandenynų tyrimai: vėjai vis stiprėja, o bangų aukštis - auga

Australijos nacionalinio universiteto (Kanbera, Australija) mokslininkas Janas Jangas (Ian Young) su kolegomis analizavo nuo 1985 iki 2008 m. sukauptus palydovinius duomenis apie okeanų bangų aukštį ir vėjų greitį. Analizės metu paaiškėjo, kad vėjai minimu laikotarpiu stiprėjo (vidutiniškai 0,25 – 0,5 proc. kasmet). Dabar vėjai virš vandenynų, lyginant su jų greičiais prieš dvidešimt metų, pučia smarkiau nuo 5 iki 10 proc.

„Sparčiausiai augo stipriausių vėjų greičiai, - pažymi J.Jangas. – Patys intensyviausi vėjai (1 proc. visų vėjų imties) kasmet stiprėjo 0,75 proc.“

Per minėtą laikotarpį pakilo ir vidutinis vandenynų bangų aukštis. Tiesa, čia augimas buvo kiek mažesnis. Tačiau pastebėta ta pati tendencija – sparčiausiai augo aukščiausios bangos.

Gauti bangų aukščio matavimų rezultatai buvo palyginti su rezultatais analogiškų tyrimų, kurie anksčiau buvo atlikinėjami kitomis metodikomis – giluminių plūdurų matavimu ir tam tikrais matematiniais modeliavimais (angl. k. – „numerical modelling“). „Šiokių tokių kosmetinių skirtumų tarp šių duomenų yra, tačiau iš esmės stebime panašias tendencijas“ – tvirtina J.Jangas.

Anksčiau bangų aukštis buvo stebimas ir registruojamas iš laivų ir plūdurų. Tiesa, tokiu būdu buvo įmanoma surinkti tik regioninius duomenis. Palydovinės technologijos atvėrė kelią aprėpti visą pasaulį ir suformuluoti kelių dešimtmečių tendencijas.

Palydovų altimetrai (aukščiamačiai, aukščio matuokliai) vadovavosi radarų, matuojančių Žemės paviršiaus taškų aukštį, duomenimis, tad bangų aukštis buvo matuojamas itin tiksliai. Pagal šiuos duomenis, tam tikru būdu apskaičiuojamas ir vėjo greitis.

Tyrimo rezultatai taip pat byloja, jog kai kuriuose pasaulio regionuose vėjų stiprėjimo ir bangų augimo tendencijos išreikštos labiau nei viso pasaulio mastu. Pavyzdžiui, abu minėti reiškiniai intensyviau progresavo pietinio, o ne šiaurinio pusrutulio vandenyse.

Matavimų analizę atlikę mokslininkai kol kas gali tik spėlioti, kas paskatino vėjų greičių ir bangų aukščio didėjimą.

„Jei šyla vandenynai, iš principo būtų galima manyti, kad jų energija „maitina“ audras, dėl to didėja ir vėjų greičiai, - samprotauja tyrimo vadovas J.Jangas. – Tačiau du dešimtmečiai yra per trumpas laikotarpis, jog būtų galima drąsiai daryti ilgalaikes prognozes. Kaip ten bebūtų, šiuos pokyčius sukėlusios jėgos mes įvardinti negalime, nes jos nežinome.“

„Turint omenyje, jog bangų aukštį ir vėjų stiprumą veikia daug regioninių veiksnių, stebina tai, kad iš viso to susidaro viena pakankamai aiški pasaulinė tendencija, - pastebi bangų tyrinėtojas Markas Hemeris (Mark Hemer) iš Australijos orų ir klimato tyrimų centro (Hobartas, Tasmanija). – Vėjų greičių ir bangų aukščio kintamumas gali būti susijęs su keletu klimatinių fenomenų - vadinamiasiais El Ninjo (El Niño) ir La Ninja (La Niña), taip pat su slėgio virš Šiaurinio Atlanto svyravimu (angl. k. – „North Atlantic oscillation“ [NAO]).“

„Bet kuriuo atveju, jei vėjai ir toliau stiprės, o bangos kils (pakanka ir kelerių artimiausių metų perspektyvos), tikėtina, jog audros, uraganai bei ciklonai intensyvės“ – perspėja J.Jangas.

Tiesa, Kvinslendo universiteto (Australija) pakrančių inžinierius Tomas Baldokas (Tom Baldock) mano, jog, nors tyrėjų rezultatais abejoti netenka, tai nebūtinai reiškia, jog daugės sausumos audrų intensyvumas ir skaičius.

„Viesulai (tornadai), uraganai ir ciklonai susiformuoja pagal labai komplikuotai persipynusias regionines aplinkybes, - primena mokslininkas. – Jie susiję ne tik su vėjų greičiais ir bangų aukščiu. Pavyzdžiui, aukštesnėse platumose vyrauja stipresni vėjai, tačiau dauguma ciklonų susiformuoja pusiaujo zonoje.“