Rezultatai „atveria akis“. Neįtikėtina, kam delfinai naudoja dantis

Delfinų žandikaulių anatomijos tyrimas rodo, kad jų dantys gali veikti kaip garso bangų antenos – o tai gali padėti paaiškinti, kaip jie girdi ir naudoja echolokaciją po vandeniu.

„Mūsų rezultatai patvirtina hipotezę, kad delfinai naudoja dantis kaip pažangios garso priėmimo sistemos dalį, – sako Ryo Kodera iš Tsurumio universiteto Japonijoje. – Šis atradimas leidžia suprasti, kaip dantys dar gali būti naudingi delfinams gyvenant po vandeniu.“

Mokslininkai jau seniai žino, kad delfinai ir kiti dantytųjų banginių grupės, vadinamos odontocetais, atstovai turi unikalius dantis, kurių daugelis nenaudojami kramtymui. Ir priežastis, kodėl jie turi tiek daug dantų, yra iki galo neaiški. Daugelis tyrėjų kelia hipotezę, kad delfinų dantys gerai pritaikyti garso bangoms priimti, sako R. Kodera.

Delfinų kochlearinis nervas – svarbi vidinės ausies dalis, apdorojanti garsinius dirgiklius – jungiasi su delfinų apatiniame žandikaulyje esančiais riebalais, todėl galima daryti prielaidą, kad jų dantys gali veikti kaip sąsaja tarp vandenyje sklindančių garso virpesių ir kelio į smegenis.

Kad geriau suprastų delfinų dantis ir jų ryšį su apatiniu žandikauliu, R. Kodera ir jo komanda ištyrė kelių rūšių odontocetų, įskaitant afalinų (Tursiops truncatus), dryžuotųjų prodelfinų (Stenella coeruleoalba), Ramiojo vandenyno baltašonių delfinų (Lagenorhynchus obliquidens) ir mažųjų orkų (Pseudorca crassidens), apatinius žandikaulius. Jie taip pat ištyrė naminių kiaulių (Sus scrofa domesticus) žandikaulius.

Mokslininkai nustatė keletą neįprastų odontocetų žandikaulių savybių. Dantys žandikaulyje išsidėstę laisviau nei kitų žinduolių, o alveoliniai lizdai, kuriuose laikosi dantys, yra labiau porėti nei sausumos žinduolių. Svarbiausia, jie nustatė, kad per šias porėtas struktūras prie dantų jungiasi ilgi ir stori nervinių skaidulų pluoštai.

„Šios ilgos skaidulos rodo didelį dantų judrumą, o stori nervų pluoštai – padidėjusį jautrumą dantų judėjimui“, – sako R. Kodera.

Delfinų nervų pluoštai savo galuose turi daug jutiminių receptorių ir apvynioti storu riebalinės izoliacijos sluoksniu – o tai yra savybė, padedanti elektrocheminiams signalams greičiau keliauti nervinėmis skaidulomis.

Pluoštai yra storesni nei sausumos žinduolių, o tai leidžia manyti, kad dantų jautrumas gali būti panašus į lytėjimo plaukelių, kuriais kai kurie gyvūnai jaučia prisilietimą, jautrumą, sako R. Kodera.

Tyrime nedalyvavęs Philippe'as Blondelis iš Bato universiteto (JK) sako, kad rezultatai nebūtinai parodo, kokius pojūčius gali padėti valdyti skaidulos.

„Tai reikėtų patvirtinti kitais tyrimais“, – sako jis.

R. Kodera pripažįsta, kad rezultatai nėra galutinis tiesioginio vaidmens echolokacijai ar povandeninei klausai įrodymas. „Ateities tyrimai turėtų būti sutelkti į tiesioginius fiziologinius ir biomechaninius tyrimus“, – sako jis.

Kalifornijos universiteto (JAV) Paleontologijos muziejaus darbuotojas Robertas Boesseneckeris sako, kad rezultatai „atveria akis“. Jis norėtų, kad skaidulos būtų ištirtos su gyvais delfinais, kad būtų geriau suprasta jų paskirtis. „Aš tikrai turėsiu omenyje šį tyrimą, kai tik ateityje nagrinėsiu delfinų apatinius žandikaulius ir dantų lizdus“, – sako jis.

Tyrimas paskelbtas žurnale „The Anatomical Record“.

Parengta pagal „New Scientist“.