„Sukuriama mirties zona.“ Mokslininkė įspėja apie nematomą žalą (Video)

Nuo tos akimirkos, kai biologė daktarė Heike Vester paspaudžia mygtuką „Play“, kambarį užpildo statiškas fiordo garsas. Pirmiausia pasigirsta nuolatinis, tolygus laivo variklio dundėjimas. Paskui kas aštuonias sekundes lyg grėsmingas bosinis būgnas pasigirsta seisminių įrenginių garsai – taip žvalgomasi naftos ir kitų gamtinių išteklių. Galiausiai pasigirsta ir garsūs banginių garsai.

„Čia girdime kašalotus, paprastasias grindas ir seisminius įrenginius“, – sako H.Vester.

Per kitą įrašo paleidimą ji atkreipia dėmesį į turistinio laivo pavarų perjungimo garsą, kai jis seka paskui grupę orkų.

Staiga, kai variklio garsas tampa neįtikėtinai garsus, banginių balsai tampa beveik negirdimi.

„Tai iš tiesų daro įtaką jų maitinimuisi. Kai tik pasigirsta laivo triukšmas, jie nebegali maitintis. Banginių stebėtojai turėtų tai žinoti“, – sako ji.

Šis povandeninis įrašas yra vienas iš šimtų, kuriuos ji per dešimtmečius padarė Vestfjordene.

Kasmet nuo balandžio iki spalio, kai tik leidžia orai, ji valandų valandas guli mažoje valtyje su ausinėmis ir klausosi to, ką jos hidrofonas užfiksuoja 20 metrų gylyje.

Fiorde, kurį skalauja iš Škotijos kylanti Golfo srovė, lankosi orkos, mažasis ruožuotis, kuprotieji banginiai, kašalotai ir ilgapelekės grindos. Neseniai čia sugrįžo ir mėlynieji banginiai.

Mirties zona

Tačiau, pasak jos, triukšmo tarša dabar kelia jiems visiems grėsmę. Ji sako, kad triukšmas kyla iš kruizinių lainerių ir turistinių laivų (daugelis jų neišjungia variklių net ir stebėdami banginius), krovininių laivų, naftos ir dujų žvalgybos, kariuomenės, taip pat dėl komercinės žvejybos tinklų ir taršos. Blogiausia, kad visa tai didėja apimtimi ir dažnėja.

Kitaip nei dauguma žmonių, kurie mato akimis, banginiai ir delfinai vandenyno tamsoje „mato“ garsais. Ji sako, kad įsivaizdavimui galime mąstyti, jog tai tarsi įeiti į tamsų kambarį ir žibintuvėliu skenuoti patalpą, kai kažkas įjungia ryškią šviesą.

„Jūs apakinami. Taip ir banginiams su triukšmu – jie apanka. Tai ne tik trikdo jų bendravimą. Tai taip pat apakina jų jutimo organą, leidžiantį jiems „matyti“ po vandeniu“, – sakė mokslininkė.

Atlikta nemažai tyrimų, kuriuose nagrinėtas stipraus triukšmo poveikis jūrų gyvūnijai, ypač banginiams. 2022 m. atlikto tyrimo metu nustatyta, kad seisminiai įrenginiai privertė narvalus (narvalinių šeimos banginis, red. past.) pakeisti savo elgseną, o tai gali lemti sutrikusį sugebėjimą prasimaitinti.

Taip pat buvo svarstoma, kad žmogaus skleidžiami povandeniniai garsai gali būti masinių banginių žūčių, tokių kaip liepos mėnesį Škotijoje, kai paplūdimyje nugaišo 77 grindos, priežastimi. H.Vester meilę žinduoliams iš dalies lėmė jos domėjimasis matriarchatinėmis visuomenėmis:

„Jie gyvena kartu labai socialiai. Yra teorija, kad kuo sudėtingesnė socialinė organizacija, tuo sudėtingesnis bus jos vokalinis bendravimas. Yra tam tikras ryšys, todėl man patinka juos tyrinėti.“

2005 m. savo organizaciją „Ocean Sounds“ įkūrusi ir nuo 1998 m. Vestfjordeno pakrantės jūras tyrinėjanti Vester teigė, kad triukšmo tarša yra sena problema, tačiau per pastaruosius du dešimtmečius ji gerokai paaštrėjo.

„Triukšmo lygis Vestfjordene smarkiai padidėjo. Dabar beveik nėra vietos ar dienos, kai negirdėčiau laivų ar laivybos triukšmo. Dabar banginiai gyvena triukšmingoje aplinkoje.“

Vasarą niekada nesutemsta, todėl triukšmas tęsiasi visą naktį. „Tai tęsiasi 24 valandas per parą“, – pridūrė mokslininkė.

Susidomėjimas giliavandene kasyba auga visame pasaulyje, ir nors ji greičiausiai bus toli nuo Bodės, H.Vester nuogąstauja, kad pradėjus ją vykdyti, nebus įmanoma sustabdyti.

Žvalgyba ieškant gamtinių išteklių jau dabar daro žalą planktonui, kuris, be kitų jūros gyvūnų, yra mėlynųjų banginių maistas. „Kiekvieną kartą, kai suveikia seisminis įrenginys, 1,2 km spinduliu žūsta zooplanktonai. Įrenginiai sukuria mirties zoną.“

Nepaisant to, ji sako, kad mėlynųjų banginių Šiaurės Atlante – taip pat ir Vestfjordene – vis daugėja. Pandemijos metu įstrigusi Vokietijoje, 2022 m. grįžusi Vester nustebo radusi mėlynąjį banginį fiorde. „Negalėjau patikėti savo akimis. Niekada to nesitikėjau.“

Ši rūšis buvo medžiojama iki išnykimo ribos, kol 1966 m. buvo apsaugota, nors ir šiandien jai vis dar gresia išnykimas. Norvegijos poliarinio instituto duomenimis, nustojus medžioti, Svalbarde padaugėjo šių gyvūnų stebėjimų, o šiaurės rytų Atlanto populiacija padidėjo. Taip pat manoma, kad melsvųjų banginių vasaros arealas juda į šiaurę.

„Žvelgiant pozityviai galime teigti, kad mėlynųjų banginių yra daugiau, populiacija atsigauna, o tai reiškia, kad jie vėl plinta, grįžta į savo tradicines maitinimosi vietas, kurios taip pat yra Vestfjordene“, – sako Vesteris.

Tačiau ji priduria, kad yra dar daug, tačiau mažiau akivaizdžių grėsmių jų išlikimui, įskaitant seisminių žvalgymų poveikį planktonui ir triukšmo taršą, dėl kurios šiuo metu nėra jokių taisyklių.

Norvegijos jūros direktoratas, vyriausybinė agentūra, reguliuojanti naftos žvalgybą, teigia, kad Lofoteno salos ir fiordai yra apsaugoti nuo bet kokios komercinės geofizinės veiklos, tačiau Vester sako, kad net jei ji vykdoma už saugomos teritorijos ribų, poveikis vis tiek jaučiamas fiordo viduje.

Ji sako, kad kai kurios iš priemonių, kurių būtų galima imtis, yra sumažinti vandenyje esančių laivų skaičių, kad sumažėtų triukšmas ir laikas, kurį laivai gali būti šalia banginių, taip pat sukurti tylias valtis.

Pasak jos, skirtingai nei plastikų ir cheminių medžiagų atliekų atveju, šviesos ir triukšmo taršos problemą galima spręsti iš karto.

„Išjunkite ją ir jos nebeliks.“

Parengta pagal „The Guardian“ inf.