„Gyvenimas galėjo būti labai sudėtingas.“ Mano išsiaiškinę, kas pražudė „hobitus“

Maždaug prieš 50 000 metų maždaug metro ūgio Homo floresiensis klestėjo Ramiojo vandenyno pietinėje Floreso saloje, valgydamas nykštukinių dramblių, vadinamų stegodonais, mėsą.

Iš pradžių mokslininkai manė, kad mažieji homininai, kurių kaulai 2003 m. buvo aptikti Liang Bua urve, išnyko dar prieš 12 000 metų, ir tai nutiko galbūt dėl ugnikalnių ir konkurencijos su daug didesniais Homo sapiens.

Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad H. floresiensis ir jo pagrindinis grobis – Stegodon florensis insularis – iš tikrųjų išnyko maždaug prieš 38 000 metų, o šiuolaikiniai žmonės atsirado tik maždaug po 4000 metų. Taip pat trūksta įrodymų apie katastrofišką ugnikalnių aktyvumą, sako Australijos Vollongongo universiteto atstovas Michaelas Gaganas.

Jis ir jo kolegos svarstė, ar homininai nebuvo klimato kaitos aukos – nes šiame regione didžiąją dalį metinio kritulių kiekio sudaro vasaros musonai, o tai reiškia, kad pakitę orai galėjo turėti didelę įtaką išgyvenimui.

Norėdami tai išsiaiškinti, tyrėjai paėmė uolienų mėginius urve, esančiame už 600 metrų nuo Liang Bua – pasirinko šią alternatyvią vietą, nes čia esančios uolienos jau buvo tiksliai datuotos. Jie ištyrė magnio ir kalcio bei įvairių deguonies izotopų santykį uolienos, o tai gali suteikti svarbios informacijos apie istorinius sezoninius kritulių kiekius, sako M. Gaganas.

Analizė atskleidė, kad prieš 76 000–55 000 metų vidutinis metinis kritulių kiekis šioje vietovėje sumažėjo 38 proc., o maždaug prieš 56 000 metų klimatas buvo 51 proc. sausesnis nei dabar.

Musonai ištisus metus maitina upes, ežerus ir kitus gėlo vandens šaltinius, todėl sumažėjęs vasaros kritulių kiekis iš pradžių galėjo lemti konfliktus dėl mažo vandens kiekio, sako M. Gaganas.

Kadangi klimatas vis labiau sausėjo, ištekliai tikriausiai taip sumažėjo, kad stegodonai, kuriems, kaip ir šiuolaikiniams drambliams, reikėjo daug vandens, paliko savo gimtąsias vietas ieškodami vandens, galbūt žalesnėse pakrančių zonose, sako jis. Tuomet H. floresiensis galėjo pasielgti taip pat, ieškodami grobio.

Priešingu atveju, jei stegodonai būtų pasilikę, jų populiacijos lygis būtų gerokai sumažėjęs dėl vandens trūkumo. H. floresiensis galėjo persekioti juos iki išnykimo ir tada persikelti kitur ieškoti maisto.

Abi rūšys, atsidūrusios už savo gimtųjų žemių ribų, tikriausiai būtų buvusios labiau pažeidžiamos, ypač jei būtų susidūrusios su šiuolaikiniais žmonėmis, sako M. Gaganas. Taip galėjo nutikti, nes labai tikėtina, kad H. sapiens salos pakrantėmis keliavo valtimis pakeliui iš Azijos į Sahulą – senovinį paleokontinentą, vėliau suskilusį į Australiją ir kelias aplinkines salas – kur atvyko mažiausiai prieš 60 000 metų.

Kalbant apie žinomą vulkaninę veiklą šioje teritorijoje prieš 50 000–47 000 metų, gali būti, kad ji dar labiau paskatino išnykimą, taip pat ir dėl vandens užterštumo, sako M. Gaganas. Nepaisant to, magnio ir deguonies izotopų duomenys rodo, kad ugnikalnio poveikis galėjo būti gana ribotas.

Kembridžo universiteto atstovė Michela Leonardi teigia, kad šie rezultatai yra prasmingi, nes vandens prieinamumas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis žmonių ir gyvūnų pokyčius.

„Žinome, kad kai nėra vandens, gyvenimas gali būti labai sudėtingas“, – apibendrina ji.

Nors abi rūšys pasižymėjo puikiu gebėjimu prisitaikyti prie salų gyvenimo apribojimų, įgaudamos nykštukines formas, šis naujai atrastas klimato pokytis būtų įvykęs per greitai, kad įvyktų gyvybę gelbstinčios mutacijos, sako M. Leonardi.

Tyrimas paskelbtas „Earth arXiv“.

Parengta pagal „New Scientist“.