Paneigė ilgai gyvavusį mitą. „Skyrybų“ rodiklis priklauso nuo vaikų

Nors ne visos rūšys garsėja visą gyvenimą trunkančia monogamija – nors yra įrodymų, kad, pavyzdžiui, Adelės pingvinai (Pygoscelis adeliae) išlieka poroje (jei tik partneris nepavėluoja sugrįžti veisimosi sezono pradžioje), Monašo universiteto mokslininkai nustatė, kad Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje pastebėtų „skyrybų“ dažnis yra daug didesnis.

Gali atrodyti, kad tai keistas elgesio aspektas, tačiau atlikę tyrimą mokslininkai galėjo įvertinti daug daugiau įžvalgų apie tai, kas daro įtaką ir kelia grėsmę pingvinų populiacijoms. Anksčiau pagrindiniais veiksniais, lemiančiais kolonijų dydžių pokyčius, buvo laikomi aplinkos trikdžiai ir specifiniai elgsenos bruožai – pavyzdžiui, maitinimosi laikas. Monašo tyrėjų komanda nustatė, kad veisimosi sezonais, kai gimstamumas mažas, padaugėjo „skyrybų“ – paukščiai buvo nepatenkinti, kad su pasirinktu partneriu nesusilaukė palikuonių.

„Gerais laikais jie dažniausiai lieka su savo partneriais, nors ir dažnai pasitaiko, kad jie šiek tiek nueina į kairę, – teigia Monašo biologijos mokslų mokyklos profesorius Richardas Reina. – Tačiau po prasto reprodukcinio sezono jie gali bandyti susirasti naują partnerį kitam sezonui, kad padidintų savo veisimosi sėkmę.“

Nuo 2000 iki 2012 m. komanda žvalgėsi į maždaug tūkstančio mažųjų pingvinų porų gyvenimą Filipo saloje, esančioje pietų Australijoje, kurioje gyvena didžiausia pasaulyje šios rūšies paukščių kolonija, kurioje priskaičiuojama apie 37 000 individų. Jie nustatė tiesioginį ryšį tarp mažos jauniklių išsiritimo sėkmės ir padažnėjusių „skyrybų“.

„Mūsų tyrimas apėmė 13 veisimosi sezonų, stebėjome, kurie individai keitė partnerius arba išsiskyrė nuo vieno sezono iki kito, – pasaka R. Reina, du dešimtmečius tyrinėjęs šiuos paukščius. – Viso tyrimo metu tarp maždaug tūkstančio porų užfiksavome beveik 250 pingvinų „skyrybų“ ir nustatėme, kad tais metais, kai „skyrybų“ skaičius buvo mažesnis, veisimosi sėkmė buvo didesnė.“

Duomenys buvo renkami iš maždaug 100 dirbtinių lizdaviečių, kurios kiekvieną veisimosi sezoną būdavo užimtos apie 70 proc. Kasmet buvo stebima apie 50–98 porų, o pingvinai buvo žymimi elektroniniais atsakikliais, kad juos būtų lengviau identifikuoti. Lizdų lankomumas ir dauginimosi etapai per 13 tyrimo sezonų buvo registruojami tris kartus per savaitę.

Vidutinis „skyrybų“ rodiklis buvo 26 proc. – tačiau jis gerokai sumažėdavo, kai išsirisdavo daugiau jauniklių.

Ką tai reiškia mažiesiems pingvinams? Nors negalime daug ko padaryti ir gamta pati imasi veiksmų, šis tyrimas suteikia retą galimybę pažvelgti į socialinę dinamiką, kuri turi tiesioginės įtakos populiacijos dydžiui, nepriklausomai nuo veiksnių, į kuriuos paprastai sutelkiamas dėmesys išsaugojimo srityje, įskaitant klimato kaitą ir buveinių trikdymą.

„Mūsų išvados apie mažesnį mažųjų pingvinų „skyrybų“ skaičių Filipo saloje esant palankioms aplinkos sąlygoms rodo, kad kuriant pažeidžiamų jūrinių paukščių rūšių apsaugos strategijas svarbu kartu su aplinkos veiksniais atsižvelgti ir į socialinę dinamiką“, – sakė Filipo salos gamtos parkų jūrų mokslininkas, profesorius Andre Chiaradia.

Iš 18 šiuo metu žinomų pingvinų rūšių 11 rūšių pagal IUCN Raudonąją knygą yra globaliai nykstančios. Nepaisant žymaus nykimo tempo, mažieji pingvinai yra viena iš septynių rūšių, kurios dar nėra įtrauktos į nykstančių ar išnykimo pavojų patiriančių rūšių sąrašą.

Tyrimas paskelbtas žurnale „Ecology and Evolution“.

Parengta pagal „New Altas“.