Atskleista, kaip bitės virsta karalienėmis

Masakis Kamakura iš Toyamos prefektūros universiteto Japonijoje vadinamojo bičių pienelio atsargas laikė trisdešimt dienų periodiškai juo pamaitindamas lervas. Jo „karališkasis“ poveikis palaipsniui silpnėjo, rodydamas, jog esminė sudėtinė dalis ėmė irti ir nykti. Tuomet M. Kamakura į nebeveiklų pienelį dirbtinai pridėjo skirtingų jo sudėtinių dalių, kurios turi savybę irti. Tik viena lervas pavertė karalienėmis – baltymas, kurį mokslininkas pavadino rojalaktinu arba karališkuoju aktinu (angl. royalactin).

Norėdamas išsiaiškinti, kaip karališkasis aktinas veikia, M. Kamakura jo pridėjo į maistą vaisinių muselių lervoms. Dėl to jos užaugo didesnės ir dėjo daugiau kiaušinėlių – kaip ir bitės. M. Kamakuros teigimu, karališkasis aktinas veikia suaktyvindamas geną, kuris lemia visoje gyvūnų karalystėje randamo baltymo gamybą.

Anot Franciso Ratniekso iš Sussexo universiteto Didžiojoje Britanijoje, tai galėtų reikšti, jog bitės savo karalienėms auginti pritaikė jau anksčiau egzistavusį mechanizmą. Jo teigimu, kai vabzdžiai formavo pirmąsias kolonijas, karalienės ir darbininkės turėjo būti fiziškai identiškos ir į kastas susiskirstė vėliau – jas sukūrė karališkasis aktinas ar kas nors kita.

Bičių pienelis – bičių darbininkių priešakinių žandų ir ryklės liaukų išskyros, kuriomis pirmosiomis dienomis maitinamos visos bičių lervos, tačiau vėliau dideliais kiekiais šeriama tik būsimoji motinėlė, kuri dėl to išsivysto didesnė bei pajėgi dėti daug kiaušinėlių.