Rykliai yra senesni už dinozaurus bei medžius – ir štai kodėl jiems pasisekė taip ilgai išlikti

Taigi, rykliai yra senesni už dinozaurus, kurie atsirado maždaug prieš 240 mln. metų – ir net už medžius, kurie Žemėje išsivystė maždaug prieš 390 mln. metų.

Taigi, kaip rykliai, kaip grupė, išgyveno taip ilgai? Kokios jų sėkmės paslaptys?

Vienas iš paaiškinimų galėtų būti tas, kad rykliai reaguodami į aplinkos sąlygas gali keisti savo fiziologiją – pavyzdžiui, sumažėti, kai pakyla temperatūra. Šis gebėjimas leidžia rūšims greitai prisitaikyti prie sparčiai kintančių ekologinių nišų.

Rykliai yra artimi rajų ir chimerų giminaičiai, kurių visos priklauso žuvų grupei, vadinamai chondrichthyes ir išsiskiriančiai tuo, kad didžiąją jų skeleto dalį sudaro kremzlės, o ne kaulai.

Atlikti rajų genų raiškos tyrimai parodė, kad jos geba prisitaikyti, kai jų gyvenamų vandenų temperatūra pasikeičia keliais laipsniais. Pavyzdžiui, didžiųjų taškuotųjų rajų (Leucoraja ocellata) populiacija, gyvenanti pietinėje Šventojo Lauryno įlankos dalyje Kanadoje, sugebėjo prisitaikyti prie vandens temperatūros, per 7000 metų pakilusios 10 laipsnių pagal Celsijų, „dramatiškai sumažindama savo kūno dydį“ 45 proc., nustatyta 2016 m. žurnale „Royal Society Open Science“ paskelbtame tyrime.

Evoliucijos požiūriu 7000 metų yra trumpas laiko tarpas, todėl mokslininkai mano, kad didžiųjų taškuotųjų rajų staigus dydžio pasikeitimas buvo susijęs su epigenetine reakcija, kai dėl aplinkos veiksnių pakinta genų raiška – o ne su natūraliąja atranka, palaipsniui atrenkančia mažesnius individus.

Jūrų biologijos profesorius ir Kalifornijos universiteto (JAV) ryklių laboratorijos direktorius Christopheris Lowe'as sako, kad kai kurie rykliai yra unikalūs tuo, jog turi labai didelius genomus, o juose gali būti genų, kurie nors dabar ir nebėra naudingi, galėjo padėti jiems ištverti praeities klimato sąlygas.

Be to, kelios elasmobranchii – kremzlinių žuvų grupės poklasio, kuriam priklauso ir rykliai – rūšys gali judėti tarp gėlo ir sūraus vandens aplinkos – tai didžiulis fiziologinis iššūkis. Garsusis bukasnukis ryklys (Carcharhinus leucas) yra vienas iš labiausiai žinomų ryklių, galinčių gyventi ir gėlo, ir sūraus vandens aplinkoje. Šis gebėjimas greičiausiai padėjo ankstesnėms ryklių rūšims, kai keitėsi pasaulio temperatūra ir dėl tirpstančių ledynų į vandenynus patekdavo didžiuliai gėlo vandens kiekiai.

Tikėtina, kad šis universalumas lemia ryklių grupės ilgaamžiškumą, teigia Floridos ryklių tyrimų programos direktorius Gavinas Nayloras. Pavyzdžiui, rykliai gyvena skirtinguose gyliuose – vandenynų gelmėse, sekliose jūrose ir net upėse – ir gali praryti įvairų maistą, įskaitant planktoną, žuvis, krabus, ruonius ir net banginius, skelbia Londono gamtos istorijos muziejus. Kitaip tariant, jei vienai vietovei ar maisto šaltiniui kyla grėsmė, ryklių grupės įvairovė reiškia, kad nors vienos rūšys gali patirti sunkumų ar net išnykti, kitos greičiausiai išgyvens.

Paprastai manome, kad rykliai yra išimtinai mėsėdžiai – tačiau dabar žinome, kad jie minta įvairesniu maistu, teigiama 2018 m. žurnale „Proceedings of the Royal Society B“ paskelbtame tyrime. Toks prisitaikymas ieškant maisto jiems taip pat galėjo leisti išgyventi nepritekliaus laikais.

Tačiau nors rykliai dėl savo gebėjimo prisitaikyti sugebėjo išvengti ankstesnių masinių išnykimų, šiuo metu jie susiduria su precedento neturinčiu iššūkiu – žmogaus veikla.

„Praeityje rykliai sugebėjo gana gerai susidoroti su klimato pokyčiais, tačiau šiandien didžiausias iššūkis viso pasaulio rykliams ir rajoms yra pernelyg intensyvi žvejyba, – sako G. Nayloras. – Nėra jokių gudrių triukų, kurių šie gyvūnai galėtų griebtis, norėdami kovoti su tuo, kad yra išgaudomi“

„Tikėtina, kad kai kur jų nykimą lemia ir taršos, teršalų bei buveinių nykimo poveikis“, – priduria Ch. Lowe'as.

Ryklių vaidmens visoje vandenynų ekosistemoje negalima nuvertinti. Kadangi daugelis ryklių yra aukščiausios klasės plėšrūnai, tikėtina, kad jie atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant žemesnėse mitybos grandinės grandyse esančių organizmų stabilumą. Plėšrūnų yra daug mažiau nei planktono, tačiau jie daro didžiulį poveikį, nes maitinasi plėšriosiomis žuvimis, kurios maitinasi tomis, kurios maitinasi planktonu.

„Jei pašalinsite viršūninius plėšrūnus, tai išjudins laviną ir gali sukelti įvairius sistemos pokyčius“, – teigia G. Nayloras.

Parengta pagal „Live Science“.