Žmonės atogrąžų miškuose apsigyveno daug anksčiau, nei manyta

Paprastai buvo manoma, kad žmonės išsivystė atvirose pievose ir savanose, sako Eleonora Scerri iš Maxo Plancko geoantropologijos instituto Jenoje (Vokietija). Tačiau anot jos, mūsų protėviai buvo labai lengvai prisitaikantys. 

„Ekologinė įvairovė yra mūsų rūšies pagrindas“, – sako mokslininkė. 

E. Scerri ir jos kolegos iš naujo kasinėjo Bété I vietovėje Anyamoje, Dramblio Kaulo Krante. 

XX a. dešimtajame dešimtmetyje Bété I buvo išsamiai ištirta Rusijos ir Dramblio Kaulo Kranto mokslininkų komandos, kuriai vadovavo Francois Yodé Guédé iš Afrikos istorijos, meno ir archeologijos instituto Abidžane (Dramblio Kaulo Krantas). Pirmųjų kasinėjimų metu buvo rasta akmeninių įrankių, rodančių senovės žmonių buvimo vietą – tačiau nepavyko patikimai datuoti radimvietės.

Lydima F. Y. Guédé, E. Scerri ir jos komanda 2020 m. kovą apsilankė Bété I, siekdama pritaikyti šiuolaikinius metodus įrankių amžiui nustatyti – ir išsiaiškinti, ar tuo metu, kai vietovė buvo apgyvendinta, joje buvo atogrąžų miškas.

Laikas – prasidėjusi COVID-19 pandemija – buvo netinkamas. „Išvykome penkioms savaitėms lauko darbų, o grįžome po vienos“ – ir gavę vos kelis mėginius, pasakoja Jamesas Blinkhornas iš Liverpulio universiteto Jungtinėje Karalystėje. Jiems nesant, vietovė buvo iškasinėta. 

„Kol galėjome susitarti dėl grįžimo į vietovę, bet ji jau buvo sunaikinta“, – prisimena jis. 

Bété I nuosėdos klostėsi atskirais sluoksniais. Eslemas Ben Arousas, dabar dirbantis Nacionaliniame žmogaus evoliucijos tyrimų centre Burgoso mieste Ispanijoje, jiems datuoti pritaikė du metodus: optiškai stimuliuojamos liuminescencijos ir elektronų sukinių rezonanso. Abiejų metodų rezultatai buvo panašūs. 

„Mes nustatėme visą vietovės chronologiją“, – sako E. Ben Arousas. Sluoksniai, kuriuose buvo rasti įrankiai, susiformavo prieš 146 000–55 000 metų. 

Mokslininkai taip pat tyrė nuosėdose įstrigusias augalų liekanas. Jie aptiko didelių medžių – pavyzdžiui, afrikinių elemių (Canarium schweinfurthii) ir afrikinių aliejinių palmių (Elaeis guineensis) – taip pat tankių krūmų pėdsakų. Kai kurie augalai buvo būdingi miškams, kurie sezoniškai užliejami – todėl galima daryti prielaidą, kad dalį metų Bété I buvo pelkė.

„Tai tikras atogrąžų miškas, – sako Ceri Shiptonas iš Londono universitetinio koledžo. – Manau, kad ir datavimas gana įtikinamas.“ 

Anksčiau seniausi įrodymai, kad Afrikos atogrąžų miškuose gyveno žmonės, buvo tik 18 000 metų senumo – nors kituose regionuose, pavyzdžiui, Sumatroje ir Filipinuose, žmonės tokiuose miškuose gyveno dešimtimis tūkstančių metų anksčiau. Nepaisant to, Bété I yra seniausias patvirtintas žmonių gyvenimo tankiuose miškuose atvejis.

Pasak C. Shiptono, visada buvo abejojama, ar žmonės negali gyventi atogrąžų miškuose. Viena iš hipotezių teigė, kad Homo sapiens grupės galėjo gyventi tropiniuose miškuose tik tuo atveju, jei palaikė abipusius santykius su ten gyvenančiais žmonėmis. 

„Man tai niekada neatrodė itin įtikinama“, – sako mokslininkas. Tropiniuose miškuose yra iššūkių, tačiau žmonės gali gyventi ir Arktyje, pabrėžia jis. 

Kyla klausimas, kiek toli į praeitį šie miškai siekia žmogaus istoriją. Klasikinis naratyvas teigia, kad ankstyvieji homininai paliko miškus ir perėjo į atviresnes savanas, o šimpanzių ir bonobų – mūsų artimiausių gyvų giminaičių – protėviai liko tarp medžių. Pagal šį požiūrį kai kurie žmonės po milijonų metų, praleistų pievose, galiausiai sugrįžo į miškus.

Priešingai, E. Scerri ir J. Blinkhornas teigia, kad žmonių buvimo miškuose įrodymų trūkumas labiau susijęs su sunkumais juos rasti: atogrąžų miškuose dažnai nieko neišlieka, o net jei artefaktai ir kaulai išlieka, tankiuose medynuose sunku dirbti. Dėl šios priežasties E. Scerri sako, kad gyvenimas miškuose gali būti senovinis įprotis.

„Nenustebčiau, jei jis atsirado daug seniau“, – sako ji. 

Gyvenant atogrąžų miškuose senovės žmonėms galėjo prireikti išsiugdyti naują elgseną ir įrankius – tačiau kol kas nėra aiškių to požymių Bété I. Kai kurie įrankiai yra neįprastai dideli „skaldytiniai“, sako E. Scerri. Ji teigia, kad jie gali būti susiję su medžių kapojimu arba galbūt skirti kasti gumbus maistui. „Galime tik spėlioti“, – apibendrina mokslininkė.

Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature“. 

Parengta pagal „New Scientist“.