Mažėja kūnai, trumpėja snapai: paaiškino, kas ir kodėl vyksta su paukščiais

Jau kurį laiką paukščius tyrinėja ir Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotojas dr. Gintaras Malmiga. Studijas Lundo (Švedija) universitete pabaigęs tyrėjas „Žinių radijo“ laidoje „Kas po mūsų“ papasakojo, kaip atrodo ornitologo diena, kam reikia paukščių žiedavimo ir atskleidė, kaip klimato kaita veikia sparnuočius.

Vienam patinui – 5 patelės

G.Malmiga ryšių su Švedija nenutraukė ir po studijų baigimo – reguliariai vyksta į Kvismaren rezervatą, šiek tiek piečiau Stokholmo, kuriame kartu su kitais mokslininkais tyrinėja didžiąją krakšlę ir jos gyvenimą.

„Tie tyrimai vyksta jau 41-erius metus. Tai yra viena iš retų ilgalaikių studijų ir mes dėl to galime pasakyti pakankamai nemažai apie tai, kas vyksta su šiuo paukščiu“, – aiškino G.Malmiga. 

Tačiau ir tyrimų etapai užtrunka pakankamai ilgai – kartais jie tęsiasi net 2 ar 3 mėnesius, o jų metu netrūksta ir incidentų. 

„Ornitologai keliasi apie 5 ryto. Atsikeli, pavalgai, apsirengi ir užsidedi tokius ilgus guminius batus, kaip žvejai užsideda eidami žvejoti. Su jais vaikštome ir vaikštome po pelkę, ieškodami lizdų, stebėdami jų elgseną. Aišku, bevaikščiodamas pelkėje įkrenti, būna, kad pribėga vandens pilni batai. Buvo, kad ėjau ir supratau, kad nebeišlipsiu. Gerai, kad turėjau kopėčias.

Kartais jas turime, tokias aliumines. Padėjo išbristi jos, kitu atveju būčiau užstrigęs, kol kolegos būtų išgelbėję. Kiekvienam ežere turime kanojas. Plaukiam, stebim paukščius, ieškome lizdų. Jei pasiseka, gali rasti lizdą per kelias minutes arba užtruksi kelias dienas. Tie lizdai kraunami nuolatos, tai yra ir nuolatinis darbas – 3 mėnesiai arba 2 mėnesiai. Gali būti, kad kelis mėnesius dirbsi be pertraukos“, – pasakojo ornitologas.

O stebėdami šiuos nendrynų ir ežerų paukštis, kurie, beje, gana gausiai aptinkami ir Lietuvoje, tyrėjai pastebi gana įdomių dalykų. 

„Tie paukščiai yra poligamai – tai reiškia, kad patinas gali turėti 1, 2 ar 3 pateles. Jie atskrenda anksčiau už pateles, išsirenka teritoriją ir pirmą patelę vilioja savo giesme. Ta patelė susuka lizdą ir jis bando kitą patelę susirasti – vėl pradeda giedoti. Taip pat bando prižiūrėti kitą patelę. Jo tikslas – kuo daugiau susirasti tų patelių. Rekordas yra 5 patelės. Dažniausiai būna viena, dvi ar trys“, – sakė G.Malmiga.

O štai kai kurie paukščiai, sako ornitologas, per ilgus darbo metus tampa kone pažįstamais ir į tinklus, naudojamus kitam svarbiam darbui – žiedavimui – taip lengvai nebepakliūna. 

„Kai mes sužieduojame juos, jie tampa po truputį gudresni. Jei nuolatos tas paukštis atskrenda, metai iš metų, labai gudrūs pasidaro. Vienus gali sugauti per 5 minutes, kiti tiek tave, tiek tu juos pažįsti. Ir mes juos vardiname vardais, nes turi spalvotus kodus, uždedame spalvotus žiedus, ir tie žiedai turi atitinkamai numerius ir mes, mokslininkai, vieni kitiems perduodame informaciją kodais. Sako, palauk, tas atskrido, kaip bus su juo sunku“, – darbo subtilybes pasakojo ornitologas. 

Žiedavimas, tęsė pašnekovas, suteikia itin daug informacijos, kurios panaudojimo galimybės – kone begalinės. Daug sužinoma tiek apie paukščių biologiją, tiek apie migraciją. 

„Pavyzdžiui, galime pasakyti, kad mūsų tiriama populiacija per 20 metų pradeda atskristi maždaug 6-iomis dienomis anksčiau. Tačiau kai analizuoji duomenis, yra dvi pagrindinės galimybės, kaip paukščiai gali prisitaikyti. Arba evoliucionuoja – natūrali atranka, arba plastiškumas. Paukštis, turėdamas savo genus, gali reaguoti atitinkamai – arba atskrisiu šiek tiek anksčiau, arba vėliau. Matome, kad nevyksta dar ta „mikroevoliucija“ atskridimo, o vyksta ekologinis plastiškumas“, – aiškino specialistas.

Blogai paukščiams – blogai ir mums

Tyrimų rezultatai negailestingi. Neseniai skelbtoje ataskaitoje nurodoma, kad per 50 metų laukinių gyvūnų populiacija sumažėjo 73 proc. G.Malmiga laidoje aiškino, kad situacija ne ką geresnė ir paukščių pasaulyje, tačiau vieniems visgi sunkiau nei kitiems. 

„Priklausomai kuriems paukščiams dar – miške perintiems dar nėra taip blogai, kaip agrariniame kraštovaizdyje perintiems paukščiams, kurių mažėja, lyg keliadešimt procentų per 30–40 metų. Tikrai yra blogai ir, manau, turime kažką daryti dėl to, nes jeigu jiems yra blogai, po kurio laiko mums taip pat bus blogai.

Vienas paprastas pavyzdys – kai esame miške ir sustojame, norime pasistatyti palapinę, bet trukdo daug vabzdžių, uodų. Dabar yra kas tuos uodus kontroliuoja – šikšnosparniai, paukščiai, žuvys. Jei išnyksta tai, kas juos kontroliuoja, gali atsirasti daug daugiau tiek jų, tiek kitų parazitų. 

Kai sistema yra pakankamai pažeidžiama, gali sudominuoti „blogos“, mums netinkamos rūšys“, – vardino mokslo darbuotojas. Kaip itin pažeidžiamą grupę G.Malmiga išskyrė ir tolimuosius migrantus. Kaip pavyzdį, sakė specialistas, galima įvardyti tilvikinių šeimos paukštį – islandinį bėgiką. 

„Jie turi sustoti specialiose buveinėse, kad gautų maisto. Jie dažnai sustoja vieną kartą. Įsivaizduokite, paukštis skrenda 10 tūkst. kilometrų ir jis gali sustoti vieną ar du kartus. Kartais jis sustoja labai specifinėse vietose. Yra pavyzdžių, tarkim, Kinijoje, Geltonojoje jūroje, sustoja islandiniai bėgikai. 20 km ties jūra, kur jie sustoja, kad pasimaitintų, yra labai siauras ruožas. Jei jis išnyks, gali išnykti visa populiacija. Tai yra labai pažeidžiamų grupių, į kurias labai svarbu atkreipti dėmesį“, – pabrėžė pašnekovas. 

O štai kiti paukščiai, jau minėtosios didžiosios krakšlės, prisitaikydami prie klimato tampa kone transformeriais. Įprastai šie paukšiai – naktiniai migrantai, kas reiškia, kad naktimis jie skrenda, o dienomis maitinasi.

„Tačiau prieš ekologinius barjerus, tokius kaip Sacharos dykuma – įsivaizduokite, tai 2 tūkst. kilometrų, per kuriuos nei pasimaitinsi, nei atsigersi – turi prisitaikyti. Paukščiai, ypač tolimieji migrantai, transformuojasi. Jeigu esame matę filmą „Transformeriai“, tai tolimieji migrantai yra transformeriai.

Jeigu jis sveria 30 g, tai turi prisimaitinti daug, prikaupti riebalų atsargų, kad tai būtų ir kuras, ir tuo pačiu vanduo – iš riebalų jie gali pasigaminti vandenį. Ir jie nesimaitina tas dienas. Jie, migruodami, kokias 8 val., dažnai prailgina savo kelionę per Sacharą ir skrenda nesustodami apie 30–40 valandų.

Kai skrenda, atėjus kokiai 6 val. ryto, jie pakyla staiga iš kokio kilometro skrydžio aukščio į 5–6 km aukštį. Tie maži paukšteliai, kurie sveria 30 g, pakyla į 5–6 km aukštį! Atėjus vakarui, jie vėl nusileidžia ir skrenda kilometro aukštyje. Pateikėme tokią teoriją, kad jie taip bando išvengti saulės spinduliuotės, kad neperkaistų. Apačioje yra karšta, bet, jei papildomai gausi saulės radiacijos, gali perkaisti, tai tam, kad neperkaistų jų kūnas, jie kompensuoja, nes ten yra -20 laipsnių ir jie gali atsivėsinti“, – aiškino G.Malmiga. 

Keičiasi net kūnų dydis 

G.Malmiga pastebėjo, kad ir tos pačios krakšlės jau šiek tiek anksčiau parskrenda, o paukščių, kurie grįžta anksčiau arba apskritai šiltomis žiemomis nemigruoja, vis daugiau. Tačiau yra ir įdomesnių pokyčių. 

„Reaguoja paukščiai mažėdami – kūno masė mažėja. Manoma, kad tai prisitaikymas prie aukštesnių temperatūrų, nes tiesiog mažesnis kūnas reiškia, kad greičiau išspinduliuos tą šilumą ir neperkais. Kaip pavyzdį galime įvardyti labai įdomų tyrimą su islandiniais bėgikais, kurie migruoja iš Afrikos į Tolimuosius Rytus. Jie, per 20–30 metų pakankamai sumažėjo. Jų populiacija labai sumažėjo, bet ir jų kūno dydis sumažėjo.

Manoma, kad dėl to, jog jie atskrenda nebe optimaliu laiku ir negali prisimaitinti tiek daug. Mažieji jaunikliai nebeužauga tiek daug. Kai jie parskrenda atgal į Afriką, jie jau yra mažesni, jų snapas mažesnis, ir ką mokslininkai pastebėjo – tie, kurie yra didesni, jie sugeba išsimaitinti geriau, pavyzdžiui, moliuskais, kurie yra giliau. Tie, kurie mažesni ir turi mažesnius snapus, nebegali jų sugauti ir po truputį nyksta. Kažkur poveikis toli mažėjimo, o pasekmė – Afrikoje“, – vardino pašnekovas.

Paklaustas, ką žmonės gali padaryti dėl paukščių išsaugojimo, G.Malmiga turėjo konkrečių patarimų, iš kurių vienas – neleisti kačių į kiemą. 

„Jos pakankamai daug nužudo paukščių. Skaičiuojama milijardais, tai didžiuliai kiekiai. Dar vienas dalykas – greičiau reaguoti į jautresnius paukščius. Žinodami, kur jie sustoja, turime apsaugoti tą teritoriją. Jau minėti tilvikai, kurie sustoja Geltonojoje jūroje ar kažkur, kur yra pažeidžiamos vietos, jos turi išlikti ir mes jas turime plėsti ir saugoti jų kiek daugiau, kad išnykus vienai vietai, būtų kita“, – sakė G.Malmiga.

Taip pat reikėtų žinoti, kuo ir kaip maitinti paukščius. Nors sėklos lesykloje šaltą žiemą sparnuočiams pravers, G.Malmiga primena, kad batonas, kuriuo dažnai mėgstama vaišinti vandens paukščius, apskritai jiems netinka, o ir įpratę gauti maisto paukščiai, turėję migruoti į šiltus kraštus, pasilieka per žiemą. Tačiau yra ir daugiau niuansų. 

„Pažvelgsiu per migracijos prizmę. Yra juodagalvė devynbalsė, kuri šiaip migruoja piečiau į Europą arba Šiaurės Afriką, bet tyrimai buvo padaryta ir pastebėta, kad jos keičia migracijos pobūdį. Kai kurios dabar migruoja į Didžiąją Britaniją, kurios šiaip peri, pavyzdžiui, Austrijoje. Nebe į Ispaniją. Ten jos pakankamai daug maisto gauna iš lesyklų ir greičiausiai todėl migruoja ten. 

Kai jos parskrenda atgal, jos parskrenda 10-čia dienų anksčiau negu tos, kurios migravo į Ispaniją. Toks prisitaikymas prie žmogaus vyksta. Jų sparnai galbūt šiek tiek keičiasi – apvalėja, nes joms nereikia tiek judėti, kiek toms, kurios skrenda į Ispaniją“. 

Prisidėti žmonija gali ir sumažindama gyvulinės kilmės produktų vartojimą. Anot ornitologo, sumažindami vartojimą, sumažintume naudojamos žemės plotą. 

„Įsivaizduokite, kad tą nenaudojamą plotą galėtume paskirti gamtai. Jei maitinamės augaline mityba, iš to paties ploto galime gauti daugiau kalorijų. Viena naujesnė statistika – jei žemėje turėtume tik 100 ha tinkamų gyventi, 50 proc. iš jų skiriame žemės ūkiui, 1 proc. skiriama urbanizacijai. 

Iš tų 50 proc. 83 proc. skiriame gyvulininkystei, likę 17 proc. – augalinei produkcijai, bet iš 83 proc. gauname mažiau nei 20 proc. kalorijų. Tendencija tokia, kad mėsos produktų ar gyvulinės kilmės produktų poreikis auga, tai reiškia, kad turėsime dar paimti žemės tam“, – aiškino ornitologas.