„Senovės europiečiai. 63 proc. jų buvo tamsios odos“

Atlikus senovės žmonių, gyvenusių Europoje prieš 1700–45 000 metų, DNR tyrimą, paaiškėjo, kad 63 proc. jų buvo tamsios odos, 8 proc. – šviesios, o likusieji – kažkur tarp jų. Tik maždaug prieš 3000 metų tarpinę arba šviesią odą turintys asmenys pradėjo sudaryti daugumą.

Dar prieš kelerius metus buvo manoma, kad maždaug prieš 45 000 metų į Europą atsikėlusiems šiuolaikiniams žmonėms sparčiai išsivystė šviesesnė oda, kad tamsių žiemų metu jie gautų pakankamai vitamino D. Odos ląstelės, veikiamos ultravioletinių spindulių, gali pasigaminti vitamino D pirmtaką, tačiau tamsesnės odos ląsteles pasiekia mažiau ultravioletinių spindulių. 

Tačiau šis požiūris pasikeitė – nes atsirado galimybė nustatyti prieš tūkstančius metų gyvenusių asmenų DNR sekas ir taikyti teismo medicinos mokslininkų sukurtus metodus, naudojamus identifikuoti įtariamuosius iš nusikaltimo vietoje rastų DNR mėginių. 

Pavyzdžiui, 2018 m. mokslininkai nustatė, kad vadinamasis Čederio žmogus, asmuo, gyvenęs Didžiojoje Britanijoje prieš 10 000 metų, tikriausiai turėjo labai tamsią odą ir mėlynai žalias akis. Tačiau tokios prognozės apie asmenis buvo kritikuojamos, nes pigmentacijos genetika nėra iki galo ištirta, todėl negalime būti tikri dėl išvadų.

Dabar Guido Barbujani iš Feraros universiteto Italijoje ir jo kolegos pateikė odos, akių ir plaukų spalvos įverčius beveik visų senovės europiečių, kurių genomų sekos iki šiol buvo išskirtos (iš viso 348 asmenų) – kad susidarytų išsamiausias vaizdas apie tai, kaip šie bruožai keitėsi dėl tokių veiksnių kaip natūralioji atranka, lytinė atranka, karas ir migracija. Dėl sekų spragų visų 348 genomų genomuose nebuvo įmanoma pateikti visų trijų požymių įverčių.

Esant tokiam dideliam duomenų rinkiniui, klaidos turėtų būti vidutinės grupės lygmeniu, todėl bendra komandos išvada, kad dauguma senovės europiečių buvo tamsaus gymio, yra patikimesnė nei atskiri įverčiai. Tačiau rezultatus vis tiek reikėtų vertinti atsargiai – nes nėra galimybės patikrinti, ar prognozės, pagrįstos šiuolaikinės Europos populiacijomis, yra tikslios senovės žmonėms.

„Šis darbas yra nepaprastai reikšmingas dėl atliktos imties apimties ir kruopštumo bei dėmesio, skirto senovės DNR duomenų analizei, – sako Nina Jablonski iš Pensilvanijos universiteto (JAV). 

Priežastis, dėl kurios europiečiai, atrodo, palyginti neseniai išvystė šviesesnę odą, gali būti susijusi su mitybos pokyčiais, kai žmonės ėmė gyventi didesnėse gyvenvietėse, sako N. Jablonski. 

„Dauguma paleolito medžiotojų-rinkėjų ir dauguma bronzos amžiaus žmonių tikriausiai pakankamai vitamino D gaudavo su maistu, įskaitant laukinių gyvūnų mėsą, – sako ji. – Ši situacija pradeda reikšmingai keistis tik tada, kai gyvenvietės tampa didesnės“. 

Gali būti, kad kai kurių neandertaliečių, gyvenusių Europoje gerokai anksčiau, nei atvyko šiuolaikiniai žmonės, oda buvo blyški, tačiau, pasak N. Jablonski, greičiausiai būta įvairių variantų.

„Jų odos spalva laike ir erdvėje tikriausiai skyrėsi beveik tiek pat, kiek ir šiuolaikinių žmonių“, – sako ji.

Neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės kryžminosi, tačiau tai galėjo vykti ne Europoje. Ankstesniuose tyrimuose prieita prie išvados, kad blyški oda nebuvo iš neandertaliečių perimtas bruožas. 

Be genetinių įrodymų apie praeities odos spalvą, užuominų yra ir ankstyvųjų istorinių laikų meno kūriniuose. Tačiau meno kūriniais pasikliauti negalima, sako G. Barbujani. Pavyzdžiui, senovės Egipto meno kūriniuose moterys visada vaizduojamos šviesesnės odos nei vyrai. 

„Egzistuoja problema su meniniais stiliaus įvaizdžiais“, – sako jis. 

Tyrimas paskelbtas „bioRxiv“.

Parengta pagal „New Scientist“.