Renata Domeikaitė. Klimato kaitos problemos: ar Lietuva neužmigs „šlovės” miegu?

Taip, pasauliui tenka kovoti su skurdu, ekonominėmis krizėmis, spręsti karinius ir diplomatinius konfliktus, tačiau jeigu pasaulio lyderiai dar ilgai dels ir neras bendro sutarimo klimato kaitos tema, visas kitas problemas bus galima pamiršti.

Kokias prasmė kovoti su negerovėmis, jeigu artimoje ateityje tam tikrų pasaulio regionų gali nelikti ant žemės paviršiaus – tiksliau tariant – pati gamta su jais susidoros.

Jeigu žvelgtume filosofiškai, galbūt klimato pokyčiai yra natūralus Žemės apsivalymo periodas. Daug negerovių šiame pasaulyje susikaupė, jeigu žmonės patys nesugeba susitvarkyti – gamta padės. Galima būti ironiškiems, bet tai nesumažins grėsmių, su kuriomis teks susidurti ateities kartoms.

Pasaulio politikai vadovaujasi Liudviko XV filosofija. Kiekvienas siekia naudos sau. Tą akivaizdžiai parodo jau pasibaigusios Kopenhagos (2009 m.) ir Kankuno (2010 m.) klimato kaitos konferencijos. Jeigu Kopenhagos konferenciją galėtume pavadinti „sužlugusių vilčių susitikimu“, tai Kankuno konferencijoje jokių vilčių priimti bendrą susitarimą apkritai nebuvo nuo pat pradžių. Kaip teigė už klimatą atsakinga EU komisarė Connie Hedegaard, „valstybių nuomonės yra pernelyg skirtingos, kad būtų galima tikėtis priimti susitarimą jau dabar“.

Dar prieš prasidedant Kankuno konferencijai, Kinijos ir JAV lyderių viešojoje erdvėje išreikšti komentarai leido suprasti – didelių pokyčių tikėtis neverta, kad nereikėtų nusivilti, kaip kad teko Kopenhagoje 2009-aisiais. 2011-uosius metus pasitikome be politinių įsipareigojimų.

Kioto protokolas baigia galioti jau 2012 metais. Kinija vis dar bando ginti savo nusiteikimą nepasirašyti politinio įsipareigojimo argumentuodama, jog tėra besivystanti valstybė, kurios augančiai ekonomikai toks žingsnis suduotų per didelį smūgį. Visgi, kuo toliau, tuo labiau tokia gynybos taktika atrodo juokinga. Akivaizdu, kad turime pamiršti praeitį ir pradėti galvoti apie tai, kas vyksta šiandien ir kas laukia rytoj.

Kinija šiuo metu yra viena galingiausių ir greičiausiai augančių pasaulio ekonomikų, 2010-aisiais jau tapusi ir didžiausia energijos vartotoja pasaulyje, vadinasi, šiomis dienomis teršia ne ką mažiau negu JAV ar kitos didžiosios valstybės. Tačiau dar 2009 metais Kinija pažadėjo stengtis sumažinti anglies dioksido emisijas bent 5 proc. ir užtikrinti, jog 15 proc. visos energijos Kinijoje būtų išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių. Tą padaryti siekiama iki 2020 metų.

Tačiau apsižvagykime ir savo kieme. Lietuva yra ratifikavusi Kioto protokolą ir pasižadėjusi laikytis jo reikalavimų. Per 2008 – 2012 metų laikotarpį turime sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas 8 proc. (lyginant su 1990 m.)

Lietuva (ne)teršia

Mokslininkų teigimu, Lietuvos indėlis į atmosferos taršą palyginus su kitomis valstybėmis yra nedidelis. Statistika atvira – 1 gyventojui per metus Lietuvoje tenka apie 5 tonas šiltnamio efektą sukeliančių dujų, tuo tarpu, Olandijoje – apie 11 tonų, Rusijoje – 10 tonų, JAV – net 18 tonų.

Aplinkos apsaugos ministerijos duomenimis, mūsų šalyje per 15 metų (1990 – 2005 m.) globalinį atšilimą skatinančių dujų išmetimas sumažėjo „daugiau kaip perpus“ – nuo nuo 48 mln. tonų 1990 m. iki 22 mln. tonų 2005 m. Pokyčiai energetikos sektoriuje turi didelę įtaką mažinant šiltnamio dujų emisijas – energiją taupančių technologijų plėtojimas, atsinaujinačių energijos šaltinių panaudojimas sukuria „žaliąją energiją“ ir leidžia sumažinti žalą gamtai.

Pagal visus duomenis Lietuva Kioto protokolo reikalavimus vykdo, tačiau neturėtume užmigti ant laurų.

Europos Parlamento duomenimis, pagal 2008 m. gruodį priimtą susitarimą, dar vadinamą „20 − 20 − 20“ projektu, Europos Sąjungos valstybės įsipareigojo „iki 2020 metų bent 20 % sumažinti šiltnamio dujų emisijas, bent 20 proc. padidinti energetinį efektyvumą ir pasiekti, kad atsinaujinantys energijos ištekliai padengtų 20 proc. ES energijos reikmių.

Iki 2020 m. dešimtadalį visų ES suvartojamų degalų turi sudaryti biokuras. Vadinasi, visos Europos Sąjungos narės turi riboti šiltnamio dujų emisijas (pagal valstybės gyventojų skaičių ir gamybos intensyvumą yra suteiktos emisijų kvotos) ir plėsti alternatyviosios energetikos šaltinius.

Pagal visus reikalavimus 2020 m. Lietuvoje atsinaujinanti energetika turėtų sudaryti ne mažiau negu 23 proc.

Kalbant apie kvotas – susiklosčiusi situacija netgi paskatino verslumą tarp valstybių. Mažiau teršiančios šalys gali pardavinėti savo apyvartinius taršos leidimus valstybėms, kurioms šių leidimų trūksta.

Lietuva paskelbė, jog tokiu būdu šalies biudžetą ketina papildyti netgi puse milijardo litų. Liepos mėnesį žodžiai virto darbais. Praėjusią savaitę spaudos konferencijos metu aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas informavo, jog Lietuva pardavė atliekamus taršos vienetus Liuksemburgui, Ispanijai ir privačioms Japonijos bei Šveicarijos kompanijoms. Bendra šių susitarimų vertė – 476 mln. litų.

Rezultatus matome. Svarbiausias šiuo metu kylantis klausimas ar pavyks efektyviai panaudoti gautas lėšas?

Daugiausiai kalbama apie taršą, politinius susitarimus globaliu mastu, tačiau kiek tai atrodo realu?

Jeigu jums lieptų paaiškinti, kaip sumažinti taršą Lietuvoje 20 proc., ar pajėgtumėte atsakyti?

Skaičiai lieka skaičiais, todėl efektyviausia būtų tiesiog kiekvienam pradėti nuo savęs. Rūšiuoti atliekas, nemesti šiukšlių ant žemės, tiesiog – gyventi švariau. Galbūt tai skamba stereotipiškai, bet juk dažnai maži dalykai ir yra svarbiausi. Galima palaikyti arba neigti globalinio atšilimo teoriją, tačiau, manau, visiems akivaizdu, kad gamtoje vyksta pokyčiai, kuriuos suvaldyti mums vis dar per sunku.

Taip, klimatas keičiasi ir žmonija daro tam įtaką – teršia, be saiko vartoja ir t. t. Žmogus prisitaikanti būtybė, jam teko patirti pačių įvairiausių išbandymų. Gal pabandysime patikrinti savo galimybes dar kartą?

Viešojoje erdvėje dažnai maišomos sąvokos klimato kaita ir globalinis klimato atšilimas. Kokia šių sąvokų reikšmė?

Klimato kaita

Globalinis klimato atšilimas

Taigi, klimato kaita apima daug platesnį pokyčių spektrą negu globalinis atšilimas.