13 lašų, kurie kardinaliai pakeis derlių. Agurkai duos 19 kg iš kvadratinio metro

Stebuklas lysvėje: agurkų derlius, kurį nulemia 13 lašų ir vienas užrašas

Prieš trejus metus stovėjau prie savo šiltnamio, kraipydamas galvą. Pasodinau patikrintą ir derlingą agurkų veislę. Dirvožemis buvo idealus – purus, šiltas, su mėšlu. Laistymas laiku, vėdinimas, netgi tręšimas „biomagniu“ – viskas atlikta pagal taisykles. Tačiau agurkai tiesiog stovėjo. Na, gal tiksliau, kabojo. Lapai buvo suglebę, stiebai augo bet kur, žaliavo ir žydėjo, bet kai ateidavo laikas megzti vaisius – viskas dingdavo.

Ne pirmus metus laikiau kastuvą rankose. Patyriau visko: birželio šalnas, liepos fitoftorozę. Tačiau kaip galėjo nutikti, kad viskas buvo padaryta teisingai, o rezultato nebuvo? To tikrai nesitikėjau. Ir tada prisiminiau vieną seną įrašą. Tiesą sakant, iš pradžių tai palaikiau pokštu, bet, pasirodo, tai nebuvo jokie juokai.

Slapta eilutė senelio užrašų knygelėje

Senojoje daržinėje, už varžtų dėžutės ir seno žibinto, guli mano užrašų knygelė. Geltona, ištepta mėšlu, o ant viršelio – „Stebėjimų žurnalas“. Tai vieno iš giminaičių, tikriausiai mano senelio, palikimas. Jis buvo tikras agronomas iš pašaukimo. Naktimis sėdėdavo lyg alchemikas, lašindamas lašą po lašo ir kažką murmėdamas. Tada mes juokdavomės.

Atverčiau knygelę, perverčiau lapus ir užkliuvau už kreivai parašytos eilutės. Po ja – formulė: Jodas. Alavijas. Pelenai. Ir prierašas: „Viską matuok lašais, o ne iš akies, nepasikliauk ranka.“ Nuo to laiko nustojau į viską žiūrėti pro pirštus. Nes tai, ką padariau toliau, tiesiogine to žodžio prasme apvertė lysvę aukštyn kojomis.

Kas nutinka agurkams juos patręšus

Pirmą kartą patręšiau ryte, kai saulė dar tik tekėjo. Lysvė buvo šiek tiek drėgna, žemė neįkaitusi. Pyliau tiesiai po šaknimis, nelaistydamas ant lapų. Praėjo diena – nieko. Antra – taip pat tyla. Bet trečią...

Atidariau šiltnamį ir netikėjau savo akimis. Lapai stovėjo kaip kareiviai. Žiedai atsivėrę, lyg kviestų bites į vestuves. O stiebai? Ne į šonus, o tvirtai aukštyn, lyg būtų supratę, kur augti. Ir svarbiausia – užuomazgos ėmė megztis tankia girlianda, kiekviename tarpubamblyje, beveik be tarpų.

Nulėkiau su laistytuvu, bet daugiau nebetręšiau. Tiesiog laisčiau šiltu vandeniu ir klausiausi. Klausiausi lapų. Jie lyg čežėjo. Gyvi, margi, laimingi.

Po savaitės išaugo pirmieji agurkai. Ne pailgi, ne kreivi. Lyg iš paveikslėlio. Traškūs, sunkūs. O tada dar ir dar.

Po trijų savaičių nešiau jau nebe kibirą, o dėžę. Ir žinote, kas juokingiausia? Derlius buvo 70 % didesnis nei praėjusiais metais, su tokia pačia priežiūra. Ir svarbiausia – jokių trąšų iš parduotuvės, jokių „stebuklingų priemonių“. Tik kantrybė, užrašų knygelė ir 13 lašų.

Ne magija, o tikslumas

Dabar įsiminkite, kaip man pavyko. Nereikia skubėti, verčiau paverskite tai įpročiu: viskas su saiku, viskas su pagarba.

Paimkite paprastą stiklinę šilto vandens. Ne verdančio, ne iš šulinio. Temperatūra turi būti kaip šviežio pieno. Į ją įlašinkite:

• 10 lašų jodo iš vaistinės, nepasibaigusio galiojimo.
• 1 lašą pelenų, geriausia beržo, smulkiai persijotų.
• 2 lašus alavijo sulčių, išspaustų iš šviežio, mėsingo lapo, senesnio nei 2 metai.
• Visa tai atsargiai, lėtai išmaišykite. Ne iki putų, ne iki burbuliavimo. O taip, lyg virtumėte sriubą mylimam žmogui. Po to gautą skystį supilkite į 10 litrų vandens. Tai ir viskas. Štai jums ir užpilas. Tai, ką aš vadinu „13 lašų“.

Dabar svarbus momentas: negalvokite, kad jei lašų bus daugiau, bus geriau. Aš bandžiau. Su 15 lašų jodo lapai susisuko kaip popierinės servetėlės. Su 12 – efektas silpnas. Patikrinta ne vieną kartą.

Kodėl tai veikia? Atsakymas vienu žodžiu: balansas

Agurkas – ne kovotojas. Tai ne bulvė, kuri ištvers karštį, audras ir kilogramus mėšlo. Jis rafinuotas. Trapus. Reiklus. Ir svarbiausia, jis labai aštriai reaguoja į disbalansą.

Jodas dezinfekuoja, naikina grybelį, stimuliuoja ląstelių dalijimąsi. Pelenai suteikia kalio ir fosforo, stiprina imunitetą. Alavijas aktyvuoja augimą ir šaknų formavimąsi. Bet persistengsite bent su vienu komponentu – ir viskas nueis veltui.

Todėl visa galia slypi tiksle. 13 lašų – ne magija, o saikas. Tai jūsų kontrolė. Jūsų dalyvavimas. Ir augalas tai jaučia. Taip, būtent taip. Juokiatės? Na, gerai. Aš irgi juokiausi, kol iš vienos lysvės surinkau 57 kilogramus.

Pats svarbiausias slaptumas: 13-asis lašas

Dažnai pastebiu, kad žmonės ieško stebuklo. Kad palaistytum kartą – ir auga. Kad nereikėtų galvoti, rūpintis, prižiūrėti. Bet daržas neatleidžia abejingumo. Jis kaip vaikas. Jį reikia matyti, girdėti, jausti. Su juo reikia gyventi.

Todėl aš visada sakau: pirmas lašas yra jodas, o paskutinis – tu. Nes būtent tu matuoji saiką. Tu sprendi: kada, kiek, kodėl. Ir būtent tu esi tas 13-asis lašas. Gyvas, atidus, rūpestingas.

Ir jei viskas pavyks, žinokite: turite ne lysvę, o lobį. Ir jis jums atsilygins šimteriopai. Iš kiekvieno kvadrato – po 19 kilogramų. O gal net daugiau. Viskas priklauso nuo rankos, širdies ir tikėjimo paprastais dalykais.