„512 mln. eurų. 30 proc. nuostoliai.“ Mano išsiaiškinę, kas lemia masines bičių mirtis

Praėjusį gruodį jo bitės žiemojo Kalifornijoje. Atvėsus orams, bičių šeimos susibūrė avilių viršuje, bandydamos sušilti.

„Kaskart, kai patikrindavau avilius, jų buvo vis mažiau ir mažiau, – pasakoja B. Adee. – Po savaitės atsirasdavo vis daugiau negyvų, kurias reikėdavo surinkti... Kiekvieną savaitę bitės nyko, jų nuolat mažėjo.“ B. Adee neteko 75 proc. savo bičių.

„Tai liūdina, – sako jis. – Jei šiemet bus panaši situacija – labai tikiuosi, kad taip nebus – tuomet mes atsidūrėme mirties spiralėje.“

Tai tapo didžiausiu JAV užfiksuotu medunešių bičių išmirimu – bitininkai prarado vidutiniškai 60 proc. savo šeimų, ir tai atnešė 600 mln. dolerių (512 mln. eurų) nuostolį.

Mokslininkai stengėsi išsiaiškinti, kas atsitiko – ir dabar aiškėja kaltininkai. JAV Žemės ūkio departamento (USDA) paskelbtame moksliniame darbe, kuris dar nėra recenzuotas, nustatyta, kad beveik visos bičių šeimos užsikrėtė bičių virusu, kurį platina parazitinės erkės, įgavusios atsparumą pagrindinėms cheminėms medžiagoms, naudojamoms jų kontrolei.

Varroa erkės – jei bitė būtų žmogaus dydžio, tai tokia erkė prilygtų lėkštės dydžiui – ropinėja ir šokinėja tarp bičių darbininkių. Jei pačios nėra užsikrėtusios, jos paprastai bičių nepažeidžia. Tačiau jei užsikrečia, jos greitai išplatina infekciją.

Nors varroa paprastai užkrečia medunešes, o ne laukines bites, jų platinamos ligos gali pražudyti ir kitus apdulkintojus – tyrimai parodė, kad virusų protrūkiai tarp medunešių bičių dažnai persiduoda laukinių bičių šeimoms, o tai gali turėti neigiamą poveikį biologinei įvairovei.

Visi USDA tyrime dalyvavę bitininkai naudojo amitrazą – šiame sektoriuje plačiai naudojamą pesticidą erkėms naikinti. Tačiau tyrimas parodė, kad visos tirtos erkės buvo atsparios šiam pesticidui: po daugelio metų intensyvaus naudojimo amitrazas nebebuvo veiksmingas. Šis atradimas pabrėžia „skubų naujų šio parazito kontrolės strategijų poreikį“, teigia mokslininkai.

Pasak tyrėjų, kurie surinko šimtus mėginių iš mirusių ir gyvų bičių iš 113 šeimų, per pastaruosius tyrimus erkių skaičius išaugo iki tikrai aukšto lygio.

„Kai erkės tampa nekontroliuojamos, padidėja tikimybė, kad jas užvaldo virulentiški virusai“, – sako tyrėjai.

Nuo devintojo dešimtmečio varroa erkės visame pasaulyje išsivystė atsparumą mažiausiai keturiems pagrindiniams miticidams – pesticidams, specialiai sukurtiems erkėms kontroliuoti – dėl to bitininkams kyla didelių problemų.

„Deja, buvo neišvengiama, kad JAV kada nors vėl įvyks dideli bičių šeimų nuostoliai, – Sako tyrime nedalyvavęs Sasekso universiteto (JK) vyresnysis technikas Normanas Carreckas. – Buvo tik laiko klausimas, kada išsivystys visuotinis atsparumas amitrazui, vieninteliam likusiam veiksmingam sintetiniam cheminiam preparatui“.

Tačiau tai, kad aviliuose aptiktos amitrazui atsparios erkės, nereiškia, kad tik jos vienos lėmė visus rekordinius praėjusių metų išmirimus. Tikėtina, kad JAV bičių šeimų žūtį lemia keletas veiksnių, įskaitant besikeičiantį klimatą, pesticidų poveikį ir mažesnį maisto kiekį žiedadulkių bei nektaro pavidalu, nes plinta monokultūrinis ūkininkavimas. Daugelis JAV bitininkų vertina, kad kasmet praras 30 proc. ar daugiau bičių šeimų.

Šių veiksnių visuma taip pat yra pražūtinga laukiniams apdulkintojams ir vietinėms bičių rūšims, o medunešės bitės, kurias atidžiai stebi bitininkai, gali būti tarsi „kanarėlė kasykloje“, kai kalbama apie bendrą poveikį vabzdžiams.

Paulas Hetheringtonas iš labdaros organizacijos „Buglife“ teigia, kad medunešės bitės iš esmės yra „ūkiniai gyvūnai, o ne laukinės bitės, tačiau jos patirs tą patį stresą kaip ir jų laukinės giminaitės, ypač dėl geros buveinės praradimo, klimato streso, cheminio streso, šviesos“.

„20 metų turėjome erkių, bet niekada nepatyrėme didesnių nei 3 proc. nuostolių“, – sako B. Adee. Jis mano, kad susiformuoja derinys, dėl kurio bitės patiria didesnį stresą, o erkės tampa mirtingesnėmis.

Jis mini JAV naudojamus neonikotinoidinius insekticidus, kurie pažeidžia bičių nervų sistemą, paralyžiuoja bites ir galiausiai jas pražudo. Kai kurie mokslininkai perspėjo, kad neonikotinoidai gali sukelti dar vieną „tylųjį pavasarį“ – turėdami omenyje 1962 m. Rachel Carson knygą apie insekticido DDT poveikį paukščių populiacijoms.

Sasekso universiteto biologijos profesorius Dave'as Goulsonas teigia, kad tyrimas nepateikė jokių įrodymų, jog silpnesnėse šeimose virusų apkrova buvo didesnė.

„Beveik visos bičių šeimos turi šių virusų, tačiau jie daro didelę žalą tik tada, kai bičių šeima patiria stresą“.

Jis teigia, kad didelis virusinės infekcijos lygis gali būti blogos sveikatos simptomas, o ne priežastis.

Dėl valdstybinių darbuotojų skaičiaus mažinimo USDA komanda negalėjo ištirti pesticidų aviliuose, todėl paprašė Kornelio universiteto (JAV) bičių ekspertų atlikti tyrimą, kurio rezultatai dar paskelbti ateityje.

Ekspertai nerimauja, kad nuoseklus bičių šeimų nykimas gali turėti įtakos maisto saugumui – nes bitės apdulkina daugiau kaip 100 komercinių kultūrų visoje Šiaurės Amerikoje. Pranešimai apie naujus šių metų nuostolius pasirodė prieš Kalifornijos migdolų žydėjimo sezoną, kuris yra didžiausias apdulkinimo įvykis pasaulyje, reikalaujantis 70 proc. JAV medunešių bičių paslaugų.

„Jei mėgstate valgyti, jums reikia sveikų bičių, kurios apdulkintų pasėlius. Bitininkai kasmet stengiasi atkurti bites, tačiau jie atsiduria ties riba, nes nuostoliai ir sąnaudos vis didėja, – sako ne pelno siekiančios bitininkystės tyrimų organizacijos „Project Apis m.“, kuri atliko nykimo tyrimą, direktorė Danielle Downey. – Jei bitininkai žlugs, nėra jokio atsarginio plano, kaip užtikrinti jų teikiamas apdulkinimo paslaugas JAV maisto produktų gamyboje“.

Tuo tarpu bitininkai atsiduria ties žlugimo riba. Kai B. Adee augo, jis sunerimdavo dėl didesnių nei 5 proc. nuostolių. Dabar 30 proc. nuostoliai kiekvienais metais tapo standartu. „Visiška beprotybė, kad tokie nuostoliai yra priimtini“, – sako jis.

Parengta pagal „The Guardian“.