Įspėja: šių pavojingų gamtos reiškinių gali daugėti

Tirpstantys ledynai gali paskatinti dažnesnius ir stipresnius ugnikalnių išsiveržimus ateityje.

Tokia išvada padaryta atlikus šešių Čilės Andų ugnikalnių tyrimą, kuris šią savaitę pristatomas Goldschmidto konferencijoje Prahoje (Čekijoje).

Analizė rodo, kad šimtai neaktyvių ugnikalnių, šiuo metu palaidotų po ledynais visame pasaulyje – ypač Antarktidoje – gali suaktyvėti, nes dėl klimato kaitos sparčiau nyksta ledynai.

Ryšys tarp tirpstančių ledynų ir padidėjusio vulkanų aktyvumo Islandijoje žinomas nuo aštuntojo dešimtmečio. Tačiau naujausias tyrimas yra pirmasis, kuriame šis reiškinys nagrinėjamas žemyninėse vulkaninėse sistemose ir padeda mokslininkams geriau suprasti bei prognozuoti vulkaninį aktyvumą ledynų dengiamuose regionuose.

„Mūsų tyrimas rodo, kad šis reiškinys vyksta ne tik Islandijoje, kur pastebėtas padidėjęs vulkanizmas, bet gali pasireikšti ir Antarktidoje. Kiti žemyniniai regionai – pavyzdžiui, kai kurios Šiaurės Amerikos dalys, Naujoji Zelandija ir Rusija – dabar taip pat verti atidesnio mokslinio dėmesio“, – sakė tyrimą konferencijoje pristatantis Viskonsino-Medisono universiteto atstovas Pablo Moreno-Yaegeris.

Savo tyrime mokslininkai naudojo argono datavimą ir kristalų analizę šešiuose ugnikalniuose pietų Čilėje, įskaitant dabar neaktyvų Mocho-Choshuenco ugnikalnį – stebėdami, kaip Patagonijos ledo dangos judėjimas ir atsitraukimas anksčiau paveikė ugnikalnių elgseną.

Nustatydami ankstesnių išsiveržimų datas ir analizuodami išsiveržusių uolienų kristalus, tyrėjai galėjo išsiaiškinti, kaip ledynų svoris ir slėgis keičia magmos – itin karšto skysto uolienų mišinio, esančio po Žemės paviršiumu – savybes.

Tyrimai parodė, kad storas ledo sluoksnis slopino išsiveržimų kiekį ir leido paskutinio ledynmečio piko metu – prieš beveik 26 000–18 000 metų – maždaug 32 800–49 200 metrų po paviršiumi susikaupti dideliam magmos, turinčios daug silicio dioksido, rezervuarui.

Paskutiniojo ledynmečio pabaigoje ledo danga greitai ištirpo, ir dėl šio staigaus svorio netekimo pluta atsipalaidavo, o magmoje esančios dujos išsiplėtė. Dėl šio slėgio padidėjimo susiformavo ugnikalnis, o tai sukėlė sprogstamąjį išsiveržimą iš giluminio rezervuaro.

„Ledynai paprastai slopina po jais esančių ugnikalnių išsiveržimų kiekį. Tačiau, mūsų išvados rodo, kad dėl klimato kaitos ledynams traukiantis, šie ugnikalniai išsiveržia dažniau ir smarkiau“, – aiškino P. Moreno-Yaegeris.

„Pagrindinis didesnio sprogstamojo išsiveržimo faktorius yra tai, kad iš pradžių magmos rezervuarą dengia labai storas ledynų sluoksnis. Sprogimo taškas pasiekiamas tada, kai šie ledynai pradeda trauktis, išlaisvindami slėgį – kas šiuo metu vyksta tokiose vietose kaip Antarktida“, – pridūrė jis.

Mokslininkai įspėja, kad padidėjęs vulkanų aktyvumas gali turėti įtakos pasauliniam klimatui. Trumpalaikėje perspektyvoje išsiveržimai išskiria smulkias dujų daleles, vadinamas aerozoliu, kurios gali laikinai atvėsinti planetą.

Taip nutiko 1991 m. dėl Filipinuose išsiveržusio Pinatubo ugnikanio. Išsivežimas nulėmė, kad pasaulinė temperatūra sumažėjo maždaug 0,5 laipsnio Celsijaus. Tačiau po kelių išsiveržimų poveikis gali būti atvirkštinis.

P. Moreno-Yaegeris sakė, kad „laikui bėgant bendras kelių išsiveržimų poveikis gali prisidėti prie ilgalaikio visuotinio atšilimo, nes kaupiasi šiltnamio efektą sukeliančios dujos“.

„Tirpstantys ledynai skatina išsiveržimus, o išsiveržimai savo ruožtu gali prisidėti prie tolesnio atšilimo ir ledynų tirpimo“, – pridūrė jis.