„Gimsta nauja jūra“ (Video)

Po Afrikos paviršiumi mokslininkai aptiko reguliarų, gilų pulsavimą, primenantį širdies plakimą. Šis atradimas būdingas tik Etiopijos Afarų regionui, kur susitinka trys tektoninės plokštės ir žemynas lėtai plyšta, formuodamas naujos jūros užuomazgą. Geologės Emmos Watts iš Svonsio universiteto vadovaujama tyrėjų komanda išanalizavo vulkaninių uolienų mėginius, kad geriau suprastų šį dinamišką procesą.

Tyrimas atskleidė, kad po Afarų trikampiu išsilydžiusi magma iš apačios trenkiasi į Žemės plutą ir kad Žemės mantija šioje srityje nėra vienoda ar statiška. Mokslininkai pastebėjo, kad mantijos pulsavimas turi savitus cheminius parašus, kurie leidžia geriau suprasti mechanizmus, kuriais planetos vidus sąveikauja su jos paviršiumi. Šio novatoriško tyrimo rezultatai buvo paskelbti žurnale „Nature Geoscience“.

Kaip pranešė „Science Alert“, Afarų sandūra yra unikalus orientyras pasaulio geologiniame žemėlapyje. Čia susitinka Arabijos, Nubijos ir Somalio plokštės, toldamos viena nuo kitos, palikdamos vis platesnį tarpą po Afarų trikampiu. Ateityje, kai Žemės pluta pakankamai suplonės, ši sritis gali nuslūgti žemiau jūros lygio, sukurdama naują vandenyno baseiną netoli Raudonosios jūros.

Žemės paviršius nuolat kinta, tektoninės plokštės slenka, susiduria ir slysta viena po kita. Jų sankirtos yra intensyvaus vulkaninio aktyvumo židiniai, formuojantys kraštovaizdį iš planetos vidaus.

Negalėdama tiesiogiai stebėti giliai po paviršiumi vykstančių procesų, Emmos Watts komanda nusprendė tirti vulkanines uolienas, kurias į paviršių išmetė ugnikalniai Afarų regione ir Pagrindiniame Etiopijos rifto slėnyje. Mokslininkai surinko 130 mėginių ir atliko išsamias chemines analizes, kurios buvo sujungtos su esamais duomenimis. Tai leido sukurti pažangų modelį, rodantį, kas vyksta po Afarų trikampiu.

Šie tyrimai atskleidė pasikartojančias chemines juostas visoje rifto sistemoje. Jas sukuria vienas asimetrinis medžiagos srautas, kurį formuoja aplinka ir kuris yra stumiamas aukštyn nuo Žemės mantijos.

Geofizikas Derekas Keiras iš Sautamptono ir Florencijos universitetų, kalbėdamas su „Science Alert“, pabrėžė, kad giliųjų mantijos pakilimų evoliucija yra glaudžiai susijusi su aukščiau esančių plokščių judėjimu. Jis mano, kad tai turi didelės įtakos interpretuojant tokius reiškinius kaip paviršiaus vulkanizmas, seisminis aktyvumas ir žemynų irimo procesai.

Tyrėjai pabrėžia, kad gilieji mantijos pakilimai gali judėti po tektoninių plokščių pagrindu, sutelkdami vulkaninį aktyvumą ten, kur pluta ploniausia. Kitais tyrimo etapais siekiama nustatyti, kaip ir kokiu greičiu mantija juda po plokštėmis.