Didžiulė grėsmė gamtai. Pastebėjo neįprastą paukščių elgesį

Naujo tyrimo autoriai teigia, kad priežastis gali būti šviesos tarša.

JAV Pietų Ilinojaus universiteto ir Oklahomos valstijos universiteto tyrėjai analizavo 2,6 milijono paukščių čiulbėjimo įrašų, kuriuose užfiksuota, kada paukščiai pradeda giedoti ryte ir baigia vakare. Duomenys buvo surinkti „BirdWeather“ projektu – pilietinio mokslo iniciatyva, kurioje paukščių entuziastai savo kiemuose montuoja bioakustinius įrenginius, fiksuojančius aplinkos garsus. Integruota programinė įranga atskiria paukščių čiulbėjimą nuo kitų garsų, ir ši informacija perduodama projektui, kuris pateikia realaus laiko paukščių buvimo žemėlapį ir kitus duomenis.

Tyrėjai nustatė, kad paukščiai tose vietovėse, kuriose yra didžiausia žmogaus sukelta šviesos tarša, gieda 50 minučių ilgiau nei tie, kurių neveikia papildoma šviesa. Tiksliau, šviesiausiose vietovėse paukščiai pradėjo giedoti maždaug 18 minučių anksčiau nei tamsiausiose ir giedojimą tęsė 32 minutėmis ilgiau.

Tyrėjai teigia, kad labiausiai paveiktos buvo tos rūšys, kurios turi dideles akis, atvirus lizdus ir yra plačiai paplitusios. Šviesos taršos poveikis čiulbėjimo įpročiams buvo ryškiausias poravimosi sezono metu. Komanda teigia, kad neaišku, ar šis poveikis yra teigiamas, neigiamas, ar neutralus paukščių sveikatai.

„Viena vertus, 50 minučių ilgesnė veikla gali reikšti reikšmingą poilsio laiko praradimą, ypač poravimosi sezono metu, kuris paukščiams ir taip yra daug pastangų reikalaujantis laikotarpis, – rašo mokslininkai tyrime, paskelbtame žurnale „Science“. – Tačiau ilgesnė veikla nebūtinai reiškia miego trūkumą ir jo žalingą poveikį, jei paukščiai gali ilsėtis dieną, giliai miegoti poilsio metu arba pailsinti vieną smegenų pusrutulį net būdami aktyvūs. Iš tiesų šviesos taršos sukeltas aktyvumo pokytis gali turėti teigiamą poveikį, jei tai leidžia paukščiams ilgiau ieškoti maisto arba pagerina reprodukcinius rezultatus.“

Šiuo metu manoma, kad apie 80 proc. gyvybės Žemėje gyvena vietovėse, kuriose yra šviesos tarša, išstumianti natūralią nakties tamsą. Šis reiškinys, vadinamas „dangaus švytėjimu“.

Dėl šio reiškinio žūsta vabzdžiai, pritraukti dirbtinės šviesos, sutrinka naktimis migruojančių paukščių elgesio modeliai, keičiasi natūralūs gyvūnų hormonų pokyčiai, susiję su sezonais. Taip pat kyla problemų dėl gyvūnų reprodukcijos. Pavyzdžiui, jūrų vėžliai pasimeta, kai išlenda dėti kiaušinių, o po išsiritimo jaunikliai neranda kelio link jūros.

Tyrėjai teigia, kad jų išvados yra svarbios norint suprasti, kaip perteklinė dirbtinė šviesa veikia paukščius, tačiau pabrėžia, kad reikia atlikti daugiau tyrimų – ir galbūt valdžioms imti veiksmų.

„Tolesnis pasaulinių duomenų kaupimas gali paskatinti tarptautinių politikos priemonių kūrimą, panašiai kaip kovojant su klimato kaita, siekiant mažinti šviesos taršą, – teigia mokslininkai. – Natūralios nakties tamsos atkūrimas yra viena svarbiausių XXI a. gamtosaugos misijų ir reikalauja pasaulinio bendradarbiavimo.“

Parengta pagal „New Atlas“.