„Net 27 500. Atplaukia bangos-žudikės. Pasaulis ūžia“ (Video)

Naujas tyrimas užbaigė daugelį metų trukusias diskusijas apie tai, kaip vandenyne susidaro legendinės milžiniškos bangos, dažnai vadinamos žudikiškomis bangomis. Mokslininkai padarė išvadą, kad šis reiškinys nėra anomalija, o natūralus ir nuspėjamas procesas, rašo „SciTechDaily“.

1995 m. sausio 1 d. Šiaurės jūroje į naftos platformą „Draupner“ rėžėsi didžiulė banga. Bangos jėga sulenkė masyvias platformos plienines konstrukcijas ir apgadino įrangą. Tačiau šis įvykis į istoriją pateko ne dėl žalos, o dėl gautų duomenų.

Tie matavimai buvo pirmasis nepaneigiamas įrodymas, kad jūreivių pasakojimai apie staigias „žudikiškas bangas“ buvo ne mitas, o tikras gamtos reiškinys.

„Šis atvejis patvirtino tai, apie ką jūreiviai kalbėjo šimtmečius. Jie visada pasakojo apie šias staigias, didžiules bangas, bet ilgą laiką tai buvo laikoma mitu“, – aiškina Francesco Fedele iš Džordžijos technologijos instituto.

Šis atradimas įvyko po dešimtmečius trukusių diskusijų apie tai, kaip vandenyne gali susidaryti tokios neįprastos ir destruktyvios bangos.

Tarptautinė tyrėjų komanda, vadovaujama F. Fedele, kuri abejojo ​​standartine šių didžiulių bangų susidarymo teorija, nusprendė pagaliau ištirti, kaip iš tikrųjų jos atsiranda. Savo darbe komanda išanalizavo 27 500 bangų įrašų Šiaurės jūroje per 18 metų laikotarpį. Tokiu būdu mokslininkams pavyko sukurti išsamiausią duomenų rinkinį šia tema.

Šie įrašai suteikė informacijos apie bangų aukštį, dažnį ir kryptį. Gauti duomenys atskleidė, kad didžiulėms bangoms susidaryti nereikia jokių specialių ar „egzotiškų“ mechanizmų.

„Šios, atrodytų, anomalios bangos paklūsta visiškai natūraliems vandenyno dėsniams ir nėra išimtis“, – pabrėžė F. Fedele.

Dabartinė pagrindinė teorija šį reiškinį sieja su moduliacijos nestabilumu – procesu, kai nedideli bangų tvarkos ir atstumo pokyčiai sukelia energijos koncentraciją vienoje bangoje.

“A Bad Day at Sea”: Researchers Reveal How Rogue Waves Really Form | https://t.co/MaepIPS2Ec

— SciTechDaily (@SciTechDaily1) August 31, 2025

F. Fedele pripažįsta, kad ši teorija yra tiksli, tačiau ji taikoma tik ribotomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, laboratoriniams eksperimentams, kai energija gali tekėti tik viena kryptimi.

„Teorijos problema yra ta, kad atvirame vandenyne energija gali sklisti keliomis kryptimis“, – aiškina jis.

Šiaurės jūros bangų duomenų analizė patvirtino, kad moduliacijos nestabilumas nevaidina reikšmingo vaidmens formuojantis žudikiškoms bangoms. Vietoj to, tyrėjai nustatė, kad pagrindiniai „kaltininkai“ yra kiti veiksniai – du vienas kitą paneigiantys, bet vienas kitą papildantys mechanizmai:

• linijinis fokusavimas – tai įvyksta, kai skirtingu greičiu ir kryptimis sklindančios bangos susitinka tuo pačiu metu ir vienoje vietoje, susilieja ir sudaro daug aukštesnę bangos keterą nei įprastai;
• antros eilės susieti netiesiškumai – gamtos reiškiniai, kurie keičia bangų formą, todėl bangų keteros tampa aštresnės ir aukštesnės, o įdubos – plokštesnės. Ši deformacija gali padidinti ir taip didelės bangos aukštį dar 15–20 %.

Kai šie du reiškiniai sutampa, susidaro destruktyvios bangos. Be to, netiesinis vandenyno judėjimo pobūdis yra papildomas veiksnys, dėl kurio šios bangos dar labiau padidėja.

Tyrimo autorius pabrėžė, kad šie rezultatai yra labai svarbūs. Vadinamosios bangos-žudikės nėra tik teorinė koncepcija – jos yra realios ir kelia rimtą grėsmę laivams ir jūrinėms konstrukcijoms, tokioms kaip naftos platformos.

Tyrėjas atkreipė dėmesį, kad daugelis dabartinių prognozavimo modelių vis dar laiko šias bangas nenuspėjamais gamtos reiškiniais, nes jie nėra užprogramuoti atpažinti konkrečių jų atsiradimo priežasčių.

„Jos yra ekstremalios, bet paaiškinamos“, – sakė F. Fedele. Todėl šių modelių atnaujinimas yra labai svarbus, pridūrė jis.

„Tai labai svarbu laivybos, pakrančių konstrukcijų ir naftos platformų saugumui. Jos turi būti suprojektuotos taip, kad atlaikytų šiuos ekstremalius įvykius“, – aiškino tyrėjas.