„Jis apgavo evoliuciją.“ Jei matai pakeltą uodegą – jau per vėlu? (Video)

Skunkas (skunsas) yra vienas iš labiausiai atpažįstamų gyvūnų planetoje. Tai šešką primenantis kailinis žvėrelis su baltomis juostomis šonuose, didele puria uodega. Jo išskirtinis „aromatas“ pavertė jį daugybės juokelių, animacinių filmukų ir netgi populiarių baimių objektu. Tačiau už šio įvaizdžio slypi sudėtingas ir žavus gyvūnas, turintis unikalų gynybos mechanizmą, svarbų vaidmenį ekosistemoje ir netikėtą naudą žmonėms.

Pagrindinis skunko „ginklas“ yra jo kvapo liaukos, esančios po uodega. Šios liaukos gamina aliejingą skystį, kuriame gausu sieros turinčių junginių, vadinamų tioliais. Šios liaukos sukuria tą aštrų kvapą, suvokiamą kaip supuvusių kiaušinių, česnako ir gumos mišinys.

Skystį išskiria specializuoti raumenys. Skunkas gali tiksliai nukreipti savo srovę ir iššauti ją iki keturių metrų atstumu. Pataikius į priešo akis sukeliamas dirginimas ir laikinas apakimas. Kiekvienoje liaukoje yra pakankamai „šūvių“, leidžiančių gyvūnui pakartotinai gintis.

Prieš pradėdamas gynybą, skunkas parodo ženklus: pakelia uodegą, trypčioja letenomis, atsuka nugarą ir šnypščia. Šie gestai suteikia priešui galimybę atsitraukti. Tik jei grėsmė išlieka, skystis išsiveržia.

Pagrindinis ingredientas yra tioliai – sieros turtingi organiniai junginiai. Papildomos medžiagos sustiprina dirginantį poveikį, sukeldamos priešui pykinimą, galvos skausmą ir diskomfortą. Taigi, kvapas ne tik tarnauja kaip „atgrasymo priemonė“, bet ir fiziškai atbaido priešą nuo artėjimo.

Susidūrus su skunku, geriausia strategija yra ramus ir lėtas atsitraukimas. Staigūs judesiai ar bandymai atbaidyti gyvūną padidina išpuolio tikimybę. Vaikščiodami vietovėse, kuriose gyvena skunsai, laikykitės atstumo ir tylėkite. Jei atsitiktinai jį sutikote, lėtai atsitraukite, vengdami staigių judesių.

Jei kvapas pateko ant jūsų drabužių, neutralizuokite jį vandenilio peroksido arba sodos tirpalais. Patekus į akis, gausiai praplaukite vandeniu ir kreipkitės į gydytoją. Norėdami apsaugoti savo augintinius, prižiūrėkite jų pasivaikščiojimus skunsų gyvenamose vietovėse.

Jei skunkai neturėtų kvapo liaukų, jie negalėtų išgyventi tarp plėšrūnų. Dėl mažo dydžio ir santykinai silpno kūno jie būtų lengvi grobiai. Kvapas yra evoliucijos rezultatas, kai dantys ir nagai buvo pakeisti cheminiais „ginklais“.

Ar skunką galima laikyti kaip augintinį? Taip, bet tik pašalinus kvapo liaukas ir tinkamai prižiūrint.

Kvapas gali išlikti ant drabužių ir naminių gyvūnėlių kailio kelias savaites, jei nenaudojamos specialios priemonės. Jis dirgina gleivines ir sukelia pykinimą, bet nėra mirtinas. Kvapas atsiranda tik tada, kai išskiriamas skystis. Skunkai visada perspėja ir ginasi tik tada, kai jiems gresia pavojus.

3 įdomūs faktai:

• skunkai gali reguliuoti savo skysčių išsiskyrimo jėgą pasirinkdami vieną arba abi liaukas;
• dėmėtieji skunkai prieš puldami gali atlikti akrobatines pozas ant priekinių letenų;
• gamtoje skunko kvapą galima užuosti iki kilometro atstumu.

Amerikos indėnų gentys skunkus laikė šventais gyvūnais ir apsaugos simboliais. XVIII ir XIX amžiuje skunsų kailis buvo labai vertinamas Europoje. Šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad skunkai yra naudingi žemės ūkiui, nes naikina vabzdžius ir graužikus. Nepaisant prieštaringai vertinamos reputacijos, jie ir šiandien išlieka svarbiais Šiaurės Amerikos ekosistemos veikėjais.