Senelis visada beldžia į kepurę. Iš pradžių juokiausi, dabar darau tą patį

Prisimenu, kaip mano senelis visada pabelsdavo į grybus. Iš pradžių juokiausi, bet laikui bėgant supratau, kad šis mažas gestas turi didžiulę prasmę.

Ruduo man nuo vaikystės asocijuojasi su pintu krepšeliu, guminiais batais ir ankstyvais rytiniais išėjimais į mišką. Mano šeimoje grybai buvo tikras turtas – džiovinti, marinuoti, dedami į sriubas ir padažus. Tačiau dar prieš pradedant rinkti grybus rimčiau, senelis Stanislovas išmokė mane vieno keisto įpročio. Visada prieš ištraukiant grybą iš žemės, jis švelniai pabelsdavo į jo kepurėlę.

„Daryk taip pat, ir pamatysi, kad tai turi prasmę“, – sakydavo.

Dabar žinau: tai buvo ne tik šeimos tradicija, bet ir praktiškas patarimas kiekvienam grybautojui.

Grybai ir sporų barstymas – senelio kantrybės mokykla

Senelis Stanislovas dažnai kartodavo, kad miškas tau atiduos tiek, kiek tu jam paliksi. Kai klausdavau, kam jis beldžia į kepurėlę, atsakydavo, kad tai – „sėjimas ateičiai“. Ir iš tiesų, grybų sporos slepiasi po kepurėle – vamzdeliuose arba lakštelėse. Užtenka lengvai pabelsti, ir dalis jų nukrenta ant miško paklotės. Taip grybiena turi daugiau šansų plėstis, o kitąmet toje pačioje vietoje galima rasti naujų grybų.

Kitas beldimo į kepurėlę tikslas buvo greita kokybės patikra. Senelis aiškindavo, kad sveiki grybai skleidžia garsą – tokį duslų, tuščiavidurį, panašų į arbūzą turguje, į kurį pabeldi, kad sužinotum, ar prinokęs. Jei garsas buvo bukas, o kepurėlė minkšta, senelis palikdavo grybą miške. Taip namuose būdavo mažiau nusivylimų – nereikėdavo išmesti sukirmijusių ar suirusio minkštimo grybų.

Lengvas pabeldimas turėjo ir kitą naudą – nuo kepurėlės nubyrėdavo šiukšlės: spygliai, žemės grumsteliai ar mažyčiai vabaliukai. Todėl grįžus namo grybų valymas trukdavo trumpiau. Žinoma, juos vis tiek reikėdavo nulupti, nuplauti ar pamirkyti sūriame vandenyje, bet šis paprastas įprotis gerokai palengvindavo darbą.

Pabeldimas į kepurėlę tapo mano ritualu, kartu – kantrybės ir pagarbos gamtai simboliu. Kadaise maniau, kad tai tik prietaras, o šiandien žinau – senelis buvo teisus. Tai trys viename: sporų barstymas, kokybės patikrinimas ir išankstinis valymas. O svarbiausia – tai jausmas, kad kartoju gestą, kurio mane išmokė žmogus, kuriam grybai buvo ne tik maistas, bet ir gyvenimo dalis.