Mūsų planeta taps visiškai netinkama gyventi? Ką skelbia mokslininkai

Pasaulio pabaiga niekada neįvyko, tačiau ekspertai atskleidė niūrią apokalipsės realybę, rašo „The Daily Mail“. Žmonijos išnykimo realybė pasirodė esanti daug tamsesnė nei Biblijos istorijos. Nuo mirtinos nekontroliuojamo dirbtinio intelekto ar branduolinio karo grėsmės iki didelės biologinių ginklų panaudojimo rizikos – žmonės patys sukuria didžiausią pavojų savo išlikimui.

Dr. Thomas Moynihanas, Kembridžo universiteto Egzistencinės rizikos tyrimų centro tyrėjas, „The Daily Mail“ paaiškino: „Apokalipsė yra sena idėja, įsišaknijusi Šventajame Rašte, tačiau išnykimas yra stebėtinai realus ir pagrįstas mokslinėmis gamtos žiniomis.“

„Turime omenyje, kad žmonių rasė išnyks, o gyvybė ir toliau egzistuos Visatos platybėse, bet be mūsų“, – pridūrė jis. „Tai labai skiriasi nuo to, ką krikščionys įsivaizduoja kalbėdami apie Paėmimą arba Teismo dieną.“

Penkios labiausiai tikėtinos žmonių išnykimo priežastys yra šios:

• branduolinis karas;
• stichinės nelaimės arba asteroido smūgis;
• klimato kaita;
• nekontroliuojamas dirbtinis intelektas;
• biologiniai ginklai.

Mokslininkai, tyrinėjantys žmonių išnykimo klausimą, aptaria vadinamąsias „egzistencines rizikas“ – grėsmes, kurios gali sunaikinti visą žmonių rasę.

Nuo tada, kai žmonės išmoko skaidyti atomą, branduolinis karas buvo laikomas viena iš aktualiausių egzistencinių rizikų. Šaltojo karo metu branduolinio karo baimė buvo tokia didelė, kad vyriausybės visame pasaulyje rimtai planavo gyvenimą po visiško visuomenės sunaikinimo.

Branduolinio karo rizika šiek tiek sumažėjo žlugus Sovietų Sąjungai, tačiau dabar ekspertai mano, kad grėsmė vėl išaugo. Anksčiau šiais metais „Bulletin of the Atomic Scientists“ perkėlė Pasaulio pabaigos laikrodį viena sekunde arčiau vidurnakčio, pabrėždamas padidėjusią branduolinio konflikto riziką.

Devynios branduolinį ginklą turinčios šalys kartu turi 12 331 kovinę galvutę, o vien Rusija turi pakankamai bombų, kad sunaikintų 7 % pasaulio miestų.

Tačiau nerimą kelia tai, kad tik dalis šių ginklų iš tikrųjų galėtų sunaikinti žmoniją. Dr. T. Moynihanas aiškina: „Nauji tyrimai rodo, kad net ir santykinai nedidelis regioninis branduolinis susidūrimas gali turėti pasaulinį poveikį klimatui. Dūmai nuo miestų gaisrų pakiltų į stratosferą, užstotų saulės šviesą ir sukeltų derliaus praradimą.“ „Kažkas panašaus kadaise lėmė dinozaurų išnykimą, nors tai sukėlė asteroido smūgis“, – pridūrė jis.

Remiantis tyrimais, vadinamoji „branduolinė žiema“ iš tikrųjų būtų daug blogesnė nei Šaltojo karo laikų prognozėse. Naudodami šiuolaikinius klimato modelius, tyrėjai prognozuoja, kad branduolinis susidūrimas įstumtų planetą į naują mini ledynmetį, truksiantį tūkstančius metų. Dėl sumažėjusios insoliacijos (saulės šviesos kiekio) pasaulinė temperatūra beveik dešimtmečiui sumažėtų 10 laipsnių Celsijaus ir pakenktų pasaulio žemės ūkiui.

Modeliavimas rodo, kad net ir vietiniai branduoliniai mainai tarp Indijos ir Pakistano mažiausiai dvejiems metams atimtų maistą iš 2,5 milijardo žmonių. Pasaulinis branduolinis karas per dvejus metus nuo pradinio sprogimo nedelsiant pražudytų 360 milijonų civilių ir numarintų badu dar 5,3 milijardo žmonių.

Dr. T. Moynihanas sako: „Kai kurie netgi teigia, kad sunku nubrėžti aiškią ribą tarp to ir visos žmonijos sunaikinimo, bet manau, kad nenorėtume to išsiaiškinti eksperimentiškai.“

Kitas galimas būdas sunaikinti žmoniją – biologinių ginklų kūrimas.

Nuo 1973 m., kai mokslininkai sukūrė pirmąsias genetiškai modifikuotas bakterijas, žmonija nuolat didino savo gebėjimą kurti mirtinus patogenus. Šios žmogaus sukeltos ligos kelia daug didesnę grėsmę mūsų egzistencijai nei tai, kas randama gamtoje.

Egzistencinės rizikos observatorijos įkūrėjas Otto Bartenas „The Daily Mail“ sakė: „Turime ilgą kovos su natūraliomis pandemijomis istoriją ir per pastaruosius 300 000 metų žmonija neišnyko. Taip, natūralios pandemijos išlieka labai rimta grėsme, tačiau mažai tikėtina, kad jos sukels visišką žmonijos išnykimą. Tačiau dirbtinės pandemijos gali būti sukurtos siekiant maksimalaus efektyvumo, o gamtoje taip nėra.“

Šiuo metu tik kelios šalys turi priemonių tokioms mirtinoms ligoms sukurti, ir jos akivaizdžiai laimėtų, jei kiltų mirtinas maras. Tačiau mokslininkai perspėja, kad dėl technologinės pažangos, ypač dirbtinio intelekto, šie pajėgumai gali patekti į netinkamas rankas. Jei teroristai išmoktų sukurti mirtiną biologinį ginklą, jie galėtų išlaisvinti patogeną, kuris nekontroliuojamai plistų ir galiausiai sunaikintų žmoniją. Pasaulis liktų toks pats, bet sumažėtų gyventojų skaičius.

Dr. T. Moynihanas priduria: „Taigi, išnykimas pirmiausia yra moralinės tvarkos pažeidimas. Vėlgi, Visata ir toliau egzistuos – bet be mūsų.“

Šiandien ekspertai dirbtinį intelektą laiko pagrindiniu žmogaus sukeltu pavojumi žmonijai. Pasak egzistencines rizikas tyrinėjančių mokslininkų, tikimybė, kad žmonija neišgyvens atsiradus superintelektualiajam DI, svyruoja nuo 10 % iki 90 %.

Kokia esmė? Kai kurie ekspertai nerimauja, kad DI netrukus gali pasiekti superintelektą – tai yra tapti protingesnis už visus žmones kartu. Kai tai įvyks, jis gali pradėti siekti savo tikslų. Jei šie tikslai prieštarauja tam, ko trokšta žmonės, tai vadinama autonominiu arba neprižiūrimu DI. Neprižiūrimas DI gali nebūti atvirai priešiškas žmonėms, tačiau jei jo ilgalaikiai tikslai labiau tarnauja žmonijos sunaikinimui, jis gali tai padaryti.

Dr. T. Moynihanas paaiškina: „Jei dirbtinis intelektas taps už mus protingesnis, jis galėtų pradėti veikti savo iniciatyva.“ Tokiu atveju jam net nereikėtų būti pernelyg priešiškam, kad mus sunaikintų. Jei dirbtinis intelektas išsikeltų kitokį tikslą nei žmonės, jis natūraliai laikys žmones kliūtimi, nes jie gali bandyti jį sustabdyti, ir padarys viską, kas įmanoma, kad to išvengtų. Dirbtinis intelektas gali būti iš esmės abejingas žmonėms, bet tiesiog nuspręsti, kad žmoniją palaikantys ištekliai ir sistemos yra geriau panaudojami jo paties tikslams pasiekti.

Ekspertai negali tiksliai pasakyti, kokie galėtų būti šie tikslai ar kaip dirbtinis intelektas galėtų bandyti juos pasiekti – ir būtent čia slypi grėsmė. „Problema ta, kad neįmanoma numatyti neišmatuojamai protingesnio subjekto veiksmų“, – pažymi dr. T. Moynihanas. „Sunku įsivaizduoti, kaip galėtume numatyti, užkirsti kelią ar sutrikdyti dirbtinio intelekto planus.“

Kita rimta problema yra ta, kad ekspertai nesupranta, kaip dirbtinis intelektas galėtų sunaikinti žmoniją. Kai kurie ekspertai spėja, kad DI galėtų perimti esamų ginklų sistemų ar branduolinių raketų kontrolę, manipuliuoti žmonėmis, kad šie vykdytų jo valią, ar net sukurti savo biologinius ginklus. Todėl baugiausia perspektyva yra ta, kad DI galėtų mus sunaikinti, ir mes net negalime įsivaizduoti, kaip – ​​tiesiogine prasme.

Dr. T. Moynihanas sako: „Visuotinai baiminamasi, kad dirbtinis intelektas taps protingesnis už žmones ir galės manipuliuoti materija bei energija daug tiksliau, nei įsivaizduojame. Ankstyviesiems ūkininkams dronų atakos būtų buvusios neįsivaizduojamos: fizikos dėsniai nuo to laiko nepasikeitė, pasikeitė tik mūsų supratimas.“

„Kad ir kaip būtų, jei kažkas panašaus yra įmanoma ir anksčiau ar vėliau įvyks, tai bus visiškai kitaip, nei įsivaizduojame. Mūsų tikrai nesunaikins metaliniai humanoidiniai robotai, ginkluoti iki dantų ir žėrinčiomis raudonomis akimis“, – pabrėžė jis.

Egzistencinių rizikų ekspertai teigia, kad klimato kaita gali lemti visos žmonijos išnykimą, tačiau tai labai mažai tikėtina. Kad tai įvyktų, visuotinis atšilimas turėtų būti daug stipresnis, nei šiuo metu prognozuoja mokslininkai.

Tačiau didesnis pavojus slypi tame, kad klimato kaita padidins kitas rizikas. Pavyzdžiui, ji gali sukelti maisto trūkumą ir paversti milijonus žmonių klimato pabėgėliais, nes ištisi pasaulio regionai taps netinkami gyventi. Tai taip pat kelia konfliktų, kurie gali peraugti į branduolinį karą, riziką.

Pasak Otto Barteno, klimato kaita neabejotinai kelia egzistencinę riziką ir gali lemti visišką žmonijos sunaikinimą, tačiau ši tikimybė yra mažesnė nei viena iš tūkstančio.

Nepaisant to, yra keletas mažai tikėtinų scenarijų, kaip klimato kaita gali lemti žmonijos išnykimą.

Pavyzdžiui, jei planeta pakankamai įkais, į viršutinius atmosferos sluoksnius gali patekti didelis kiekis vandens garų ir sukelti vadinamąjį drėgnojo šiltnamio efektą arba daugkartinį esamų procesų sustiprėjimą.

Intensyvi saulės spinduliuotė suskaidys vandenį į deguonį ir vandenilį, kurie yra pakankamai lengvi, kad ištrūktų į kosmosą. Vandens garų buvimas atmosferoje susilpnintų mechanizmus, kurie paprastai neleidžia dujoms išsiskirti.

Tai sukeltų negrįžtamą procesą, kurio metu visas Žemės vanduo išgaruotų į kosmosą, todėl išdžiūvusi planeta taptų visiškai netinkama gyventi.

Geros naujienos yra tai, kad nepaisant klimato kaitos, mokslininkai prognozuoja, jog drėgnasis šiltnamio efektas pasireikš tik toliau kylant temperatūrai.

Blogos naujienos yra tai, kad drėgnasis šiltnamio efektas beveik neabejotinai pasireikš bet kokiu atveju, tačiau tai įvyks maždaug po 1,5 milijardo metų, kai saulė pradės plėstis.