Išsiuntė ekspediciją ieškoti gyvybės Arktyje. Jie rado kai ką labai bauginančio

Kai galvojame apie Kanados Arktį, įsivaizduojame vieną iš paskutinių nepaliestų Žemės kampelių – vietą, kur gamta turėtų likti nepažeista civilizacijos. Tačiau paaiškėjo, kad tai tik iliuzija, kurią naujausi moksliniai tyrimai galutinai išsklaidė. Ekspedicija, turėjusi tirti mikroorganizmus, atskleidė kur kas labiau neraminantį faktą.

Tyrimai Kembridžo įlankoje kelia nerimą

Amerikiečių mokslininkai patvirtino mikroskopinių plastiko dalelių buvimą aplinkoje, kuri iki šiol buvo laikoma švaria ir nepaliesta taršos. Tai ženklas, kad mikroplastiko problema pasiekė mastą, kurio anksčiau neįsivaizdavome.

Vermonto valstijos universiteto ir Castleton universiteto mokslininkų komanda dvi savaites praleido Kanados Kembridžo įlankoje vykdydama projektą DRACO. Iš pradžių tyrėjai buvo sutelkę dėmesį į mikroorganizmų analizę arktiniuose leduose, tačiau netikėtai jų dėmesį patraukė visai kas kita. Tirdami sniego, jūros ledo ir amžinojo įšalo mėginius, jie aptiko plastiko daleles. Projekto dalyvei studentei Olivijai Rutkowski šis momentas buvo ypač reikšmingas:

„Tai buvo visiškai nauja patirtis“, – pasakojo viena iš tyrimo autorių, Olivia Rutkowski.

Darbas lauko sąlygomis reikalavo iš mokslininkų didelės ištvermės. Pirmąją savaitę jie sniego motociklais įveikdavo daugiau nei dviejų metrų storio ledo sluoksnį, keliaudami į vietas, nutolusias nuo bazės 15–45 minučių kelio. Antrąją savaitę jie darė amžinojo įšalo gręžinius – procesą, kuris kartais trukdavo daugybę valandų. Mikroplastiko tyrimams vadovavęs Andrew Vermilyea paaiškino šių teršalų keliavimo mechanizmus:

„Kai plastikas suyra, jis gali būti pernešamas į šias vietas. Jį galima aptikti lede ir vandenyje – ir jis ten gali išlikti labai ilgai.“

Specialistai išskiria tris pagrindinius mikroplastiko patekimo į poliarinius regionus kelius: vandenynų sroves, atmosferos cirkuliaciją ir kritulius. Pasaulinės vandenynų jungtys leidžia suirusioms plastiko dalelėms keliauti milžiniškais atstumais. Be to, plastiko deginimo ir perdirbimo metu mikroskopinės dalelės patenka į atmosferą, iš kurios vėliau nusėda kartu su krituliais.

Galimos pasekmės aplinkai ir žmonėms

Mikroplastiko buvimas Arkties ekosistemose gali turėti toli siekiančių pasekmių. Kai užšalusios dalelės tirpsta ir patenka į vandenyną, jos tampa jūrinių maisto grandinių dalimi. Tai kelia grėsmę žuvims, jūrų paukščiams ir vietinėms bendruomenėms, kurios priklauso nuo šių išteklių.

Žmonėms kontaktas su mikroplastiku taip pat pavojingas: įkvėptos ar su maistu patekusios dalelės gali sukelti uždegiminius procesus, kvėpavimo sutrikimus ir galimus ilgalaikius padarinius, kurie vis dar tiriami.

Ekspedicija į Kembridžo įlanką buvo jau ketvirtoji DRACO projekto misija. Ankstesni tyrimai vyko Fērbankse (Aliaska), Kangerlusuake (Grenlandija) ir Utqiagvike (Aliaska). Kiekviena vietovė suteikia unikalių duomenų apie mikroplastiko sklaidą atokiose ekosistemose.

Castleton universiteto miestelyje studentai kuria naujus mikroplastiko aptikimo ir kiekybinio nustatymo metodus dirvožemyje ir vandenyje. DRACO komandos darbai padeda sudaryti šių teršalų plitimo žemėlapius, teikdami duomenis, būtinus būsimoms valymo ir prevencijos strategijoms.

Nors mikroplastiko atradimas Kanados Arktyje nekelia optimizmo, jis suteikia neįkainojamų žinių tolesniems tyrimams. Mokslininkai planuoja kitą vasaros ekspediciją 2026 m., galbūt į Ellesmero salą Kanadoje arba šiaurinę Grenlandijos dalį.

Tuo tarpu mokslininkų bendruomenės ir aplinkosaugos organizacijos ragina mažinti plastiko vartojimą, kur tik įmanoma. Atsisakymas vienkartinių pakuočių ir perėjimas prie daugkartinių indų atrodo logiškas pirmasis žingsnis.

Atradimas Kembridžo įlankoje dar kartą primena, kad plastiko tarša tapo globaline problema. Net atokiausi mūsų planetos kampeliai jau nebegali būti laikomi laisvais nuo žmogaus veiklos pėdsakų. Klausimas, ar sugebėsime sustabdyti šią tendenciją, lieka atviras – tačiau kiekvienas naujas atradimas priartina mus prie sprendimo.