Gyvūnai išmoko juoktis pirmiau negu žmonės

„Žmogaus juoko šaknys slypi gyvūnų evoliucijoje“, – sakė Ohajo universiteto psichobiologijos profesorius Jaakas Pankseppas. J. Pankseppas nustatė, kad žaisdamos žiurkės leidžia savotiškus garsus, primenančius „čiulbėjimą“, kas yra labai primityvi juoko forma. Netrukus pasirodysiančiame žurnale „Science“, J. Pankseppas teigia, kad žmonės ėmė juoktis „išmokę“ iš gyvūnų.

Tyrinėdama juoką, mokslininkų grupė labiausiai koncentravosi ties humoru, asmenybe, sveikata ir socialinėmis teorijomis. Buvo nustatyta, kad juoko „apytaka“ egzistuoja seniau evoliucionavusiose žmogaus smegenų zonose. Mokslininkų teigimu, žmonių juokas labiausiai pakito tada, kai atsirado kalba – laikui bėgant, poreikis juoktis buvo susietas su kitais dalykais.

Daugybė gyvūnų žaisdami leidžia specifinius garsus. Kutenami jie ima sparčiau kvėpuoti. Tokia reakcija yra tarsi žmonių juoko pramotė. Ir, žinoma, nemažai daliai gyvūnų, kaip ir žmonėms, yra būdingos emocijos. Toks gyvūnų (ypatingai, žinduolių) panašumas yra labai svarbus mokslui ir ateityje gali pasitarnauti žmonių juoko studijose.

„Juokas, tikrąja to žodžio prasme, yra žaidimo garsas. Juokas nėra sąmoningai kontroliuojamas – mes negalime pasirinkti nuoširdaus juoko, kaip pasirenkame žodžius bendraudami. Nauji tyrimai gali praversti ieškant geno, kuris kontroliuoja džiaugsmo emociją“, – teigia Baltimorės universiteto psichologijos profesorius Robertas Provine.

Jeigu mokslininkams pavyks nustatyti džiaugsmo geną, ateityje bus įmanoma kovoti su tokiomis ligomis kaip depresija ir panašiais sutrikimais.