19:15 val. 11.10. Ežeras prarijo milžiną

1975 m. lapkričio pradžioje Didžiuosius ežerus nusiaubusi audra prasidėjo klasikiniu būdu – taip, kaip ir daugelis kitų smarkių ciklonų šiame pasaulio kampelyje.

Lapkričio 8-ąją žemo slėgio sistema išsivystė virš Uolinių kalnų ir, kirsdama Oklahomos Panhandle regioną, pasuko šiaurės kryptimi – link Didžiųjų ežerų.

Kai lapkričio 9-osios popietę laivas „SS Edmund Fitzgerald“ išplaukė iš Superioro uosto, sąlygos atrodė visai ramios. Remdamasis Marquette nacionalinės oro tarnybos ataskaita, FOX 11 meteorologas Philas DeCastro analizuoja, kaip situacija ėmė greitai blogėti.

Iš pradžių pūtė nuosaikus šiaurės rytų vėjas – apie 24 km/val. (15 mylių per valandą), bangos siekė vos 30–60 cm (1–2 pėdas). Tačiau netrukus artėjanti ir stiprėjanti audra ėmė rodyti savo galią. Apie 1 val. nakties, lapkričio 10-ąją, vėjo greitis prie „Fitzgerald“ padidėjo iki 56–64 km/val. (35–40 mylių per valandą), o bangos išaugo iki maždaug 3 metrų (apie 10 pėdų).

Sąlygos buvo sunkios, bet vis dar valdomos tokio dydžio laivui – ypač todėl, kad jis plaukė tiesiai prieš bangas, galėdamas jas „pjauti“ savo korpusu.

Vėliau, pasukęs per šiaurinę ežero dalį, „Fitzgerald“ atsidūrė tarp nuolatinių, beveik 3 metrų bangų. Tik vėlų rytą, kai laivas priartėjo prie ciklono centro, gamta trumpam suteikė atokvėpį – vėjai aprimo, o jūra nurimo.

Tačiau vos po kelių valandų audra sprogstamai sustiprėjo, traukdama link Hadsono įlankos. Vėjai vėl pasisuko – šįkart iš šiaurės vakarų – ir greitai pasiekė audros stiprumą.

Būtent tada kilo didžiausios problemos.

Kai vėjas pasisuko iš šiaurės vakarų, bangos ėmė veržtis į pietrytinę Superioro ežero dalį. Didžiulis atviras vandens plotas leido joms įgauti milžinišką jėgą ir inerciją.

Kai „Fitzgerald“ pasiekė šią vietą, vėjo greitis galėjo siekti virš 130 km/val. (virš 80 mylių per valandą), o bangos nuolat kilo virš 6 metrų (virš 20 pėdų). Dar blogiau – jos smogė laivui iš šono, o ne iš priekio, todėl situacija tapo itin pavojinga.

Manoma, kad „Edmund Fitzgerald“ neatlaikė šių sąlygų ir nuskendo apie 19:15 val. lapkričio 10-ąją.

Pati audra buvo galinga, bet ne išskirtinė – tokio stiprumo vėjai ir bangos Didžiųjų ežerų regione kartojasi maždaug kas kelerius metus.

Tačiau du aspektai šį įvykį padarė beveik unikalų:

• Bangų kryptis. Įprastai tokio aukščio bangos Superioro ežere formuojasi šiaurės–pietų kryptimi, tačiau šįkart jos judėjo iš vakarų į rytus. Būtent todėl kapitonas McSorley per radiją sakė, kad „dar niekada nėra matęs tokių bangų“.
• Skaudus sutapimas. Kad laivas atsidurtų tiksliai toje vietoje ir tuo metu, kai audra pasiekė piką, buvo beveik neįtikėtina. Didieji ežerai – milžiniški, o laivyba juose apima tik mažą jų dalį.

Ši tragedija įsirėžė į Didžiųjų ežerų istoriją kaip viena skaudžiausių, o „Edmund Fitzgerald“ tapo amžinu žmogaus kovos su nenugalima stichija simboliu. Tą naktį gamta laimėjo.