Ornitologai sako, jog per šventą Baltramiejų (rugpjūčio 24 d.) mus palieka gandrai. Tautosakoje ši diena buvo apipinta gražiais burtais. Pirmiausiai savo ateitį skubėdavo sužinoti merginos. Jos nupjautų javų lauke kasdavo duobutę, o kitądien bėgdavo žiūrėti, ar voras jame nenumezgė tinklo. Jei tinklą rasdavo, laukė turtingo jaunikio piršlių, o jei joje tik koks mažas vabaliukas ropinėjo, tai ir vargo vyras jai tebuvo numatytas. Bet kartais duobutė likdavo tuščia. Tai reiškė, jog dar metelius, iki kito gandrų skrydžio, teks mergauti. Samdiniai nuo šios dienos nebegaudavo pavakarių, nes šeimininkės manė, jog diena jau pakankamai sutrumpėjo. Sakydavo, gandrai išsinešė pavakarius. O apie vienišius ir kitaip nelaimingus buvo sakoma: „Vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus…“