Didžiausia pasaulyje žalia siena sukėlė chaosą. Tai tiesiogine prasme pakeitė šalies klimatą

Per pastaruosius dešimtmečius Kinija ėmėsi plataus masto miškinimo programų, kurios reikšmingai paveikė vandens pasiskirstymą šalyje. Nauji tyrimai rodo, kaip šios iniciatyvos pakeitė vandens apytaką vietiniuose regionuose, ypač anksčiau patyrusiuose sausras.

Gėlo vandens kiekis mažėja dėl progresuojančios sausros

Nauji tyrimai, paskelbti žurnale „Earth’s Future“, atskleidžia, kad šios pastangos buvo prasmingos – viskas, kas buvo daroma siekiant sulėtinti dirvožemio degradaciją ir klimato kaitą, sodinant medžius bei atkuriant pievas, lėmė didžiulius, nenumatytus vandens srautų pokyčius šalyje.

2001–2020 m. neigiami pokyčiai augalijos dangoje sumažino vandens, prieinamo žmonėms ir ekosistemoms, kiekį rytiniame sausame musoniniame regione ir šiaurės vakarų dalyje, kurios kartu sudaro 74 proc. Kinijos teritorijos. Kaip pažymi mokslininkai, tuo pačiu laikotarpiu vandens prieinamumas padidėjo Tibeto plynaukštėje.

„Mes nustatėme, kad žemės dangos pokyčiai sukelia vandens perskirstymą“, – teigė tyrimo bendraautorius Arie Staalas, ekosistemų atsparumo docentas Utrechto universitete Nyderlanduose, duodamas interviu „Live Science“.

„Pastaraisiais dešimtmečiais Kinija vykdė masinį žemės žalinimą. Aktyviai atkūrė klestinčias ekosistemas, ypač Lioso plynaukštėje. Tai taip pat atgaivino vandens apytaką“, – pridūrė jis.

Tyrimai rodo, kad Kinijos miškinimo pastangos pertvarkė šalies vandens ciklą, padidindamos transpiraciją (vandens išsiskyrimą iš augalų į atmosferą) ir kritulių kiekį. Arie Staalas pabrėžia, kad augalijos pokyčiai reikšmingai prisidėjo prie vandens prieinamumo didėjimo, ypač Tibeto plynaukštėje.

Didžioji Kinijos žalia sienа kuriama jau beveik 50 metų

Geriausias pavyzdys ir kartu didžiausias Kinijos medžių sodinimo projektas yra Didžioji žalioji siena, vis dar vystoma sausose ir pusiau dykumų zonose šiaurinėje šalies dalyje. Šis projektas pradėtas beveik prieš pusę amžiaus ir turi sustabdyti dykumų plėtrą.

Nuo 1978 m. Didžioji Kinijos žalioji siena prisidėjo prie miškingumo padidėjimo nuo maždaug 10 proc. šalies teritorijos 1949 m. iki daugiau kaip 25 proc. šiandien – teritorijos, prilygstančios Alžyrui. Kaip praneša „Live Science“, pernai Kinijos valdžios atstovai paskelbė, kad šalis baigė apsodinti augalija didžiausią dykumą, tačiau ir toliau sodins medžius, kad sustabdytų dykumėjimą.

Svarbiausia – išlaikyti pokyčius

Kaip pastebėjo tyrėjai, žalinimas iš esmės pakeitė vandens cirkuliaciją Kinijoje, padidindamas tiek garavimą, tiek kritulius. Siekdami ištirti šiuos efektus, mokslininkai analizavo garavimo, kritulių ir žemės naudojimo pokyčių duomenis iš įvairių šaltinių, taip pat taikė atmosferinės drėgmės sekimo modelį. Rezultatai aiškiai parodė: garavimas augo sparčiau nei krituliai, o tai reiškia, kad dalis vandens prarandama į atmosferą.

Nors projektas davė reikšmingos naudos, jis taip pat kelia iššūkių. Tyrimai rodo, kad kai kurios teritorijos, pavyzdžiui, rytinė Kinijos dalis, patyrė vandens prieinamumo sumažėjimą. Todėl būtina atsižvelgti į šiuos pokyčius planuojant vandens išteklių valdymą, kad būtų išvengta problemų, susijusių su netolygiu vandens pasiskirstymu. Garavimo ir kritulių procesai turi būti atidžiai stebimi, siekiant suprasti, kaip miškinimas veikia įvairius regionus.

Kinijos patirtis gali būti naudinga ir kitoms šalims, vykdančioms panašius projektus. Vandens išteklių valdymas turėtų atsižvelgti į vietinius pokyčius, kad būtų įvertinta miškinimo efektyvumas. Priklausomai nuo regiono, žemės dangos pokyčiai gali turėti skirtingą poveikį vandens prieinamumui ir bendrai klimatui.