Didelė paslaptis išspręsta. Ekspertai paaiškina keistą šunų elgesį

Sąmoningas naminių gyvūnėlių augintojas stengiasi suprasti savo augintinių elgesį, ypač jei iš pirmo žvilgsnio jis atrodo keistas ar nukrypstantis nuo normos. Šunys kartais elgiasi taip, lyg ruoštųsi ekstremaliai situacijai. Užtenka pažiūrėti, kaip tavo keturkojis susijaudinęs kiša kramtuką po pagalve, užkasa kaulą žemėje arba bando sugrūsti mėgstamą žaislą į sofos kampą. Žmogus iškart pagalvoja: „Gerai, jis žino kažką, ko aš nežinau“. Tačiau tiesa yra kur kas mažiau dramatiška ir daug įdomesnė. Tai ne baimė dėl artėjančios katastrofos, o refleksas, kurį šunys paveldėjo iš savo laukinių protėvių.

Kodėl šunys slepia daiktus?

Mokslininkai išskiria du tokio elgesio tipus. Larder hoarding – tai vienos didelės slėptuvės kūrimas, tarsi animacinio filmuko voveraitė, kaupianti riešutus žiemai. Tuo tarpu scatter hoarding – tai mažų „turtų“ slėpimas daugelyje vietų. Pastarasis tipas būdingas laukiniams šuniniams, nes sumažina riziką, kad konkurentas ištuštins visą „sandėlį“. Šiuolaikiniai šunys paveldėjo būtent šią strategiją – nors jų dubenėlis reguliariai pildomas, jų smegenys vis dar veikia pagal senąjį protokolą.

Rūpestingas šuns šeimininkas gali išsigąsti, kad jo augintinis bijo, jog rytoj negaus maisto. Tačiau taip nėra. Naminiai šunys neužkasa skanėstų todėl, kad jaučia artėjantį badą. Tai instinktas, o ne atsarginis planas. Išimtis – gyvūnai, kurie patyrė badą, benamystę ar stresą dėl konkurencijos dėl išteklių. Tokiu atveju slėpimas gali būti ne tik intensyvesnis, bet ir labiau pagrįstas.

Įdomu tai, kad tai dažniau daro veislės, turinčios stipresnį medžioklinį instinktą, tokios kaip terjerai ar skalikai. Jų smegenys sureaguoja „paslėpk turtą“ dar prieš pačiam šuniui suprantant, kodėl jis tai daro.

Kada daiktų slėpimas tampa problema?

Dažniausiai… niekada. Kaip sako Mia Cobb iš Melburno universiteto, tai visiškai normalus šunų elgesys. Problemos prasideda tik tada, kai šeimininkams pritrūksta kantrybės natūraliems, nors kartais ir varginantiems instinktams. Niekas nemėgsta, kai kiemas atrodo kaip karo laukas, bet tai nereiškia, kad šuo „blogai elgiasi“. Jis tiesiog yra šuo.

Užuot kovojus su gamta, verta suteikti jai saugų iškrovos kanalą. Užuodimo žaidimų kilimėlis arba lėto maitinimo galvosūkiai gali užimti šunį ilgesniam laikui ir patenkinti jo poreikį ieškoti, naršyti bei „atkasti“ skanėstą. Tai ne tik mažina nuobodulį ir stresą, bet ir padeda išvengti „kasinėjimų“ namuose.

Tačiau jei šuo pradeda urgzti, ginti savo slėptuvę ar išteklius, atsiranda vadinamojo „resource guarding“ (išteklių saugojimo) rizika. Ekspertė aiškina, kad tokioje situacijoje reikia vadovautis paprasta taisykle: užtikrinkite, kad visi šunys turėtų savus daiktus ir savo erdvę. Kiekvienas gauna savo valgymo vietą, geriausia – atskirtą tvorele. Tai sumažina įtampą ir galimų konfliktų tikimybę.