Atskleista viena didžiausių kačių paslapčių. Jos dažniau miaukia šiems žmonėms

Būtent iš Turkijos atkeliauja tyrimai apie... miauksėjimą. Turkams pavyko nustatyti, kodėl katės dažniau „kalbasi“ su kai kuriais žmonėmis.

Katės buvo prijaukintos prieš tūkstančius metų, o naujausi tyrimai rodo, kad tai buvo anksčiau, nei manome.

Žmonių ir kačių santykiai pradėjo vystytis tuo metu, kai žmonės nustojo būti klajokliais, ėmėsi žemdirbystės ir nuolat apsigyveno pastatytose gyvenvietėse. Jie pradėjo kaupti maisto atsargas, kurios pritraukė graužikus, į kuriuos katės reagavo.

Gerbiama Egipte, vertinama visame Viduržemio jūros regione, Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose, o Kinijoje – kaip derliaus sergėtoja, katė turėjo pakankamai laiko prisitaikyti prie žmonių ir išsiugdyti elgesio modelius, atitinkančius šį unikalų ryšį.

Šiandien katės yra vieni populiariausių augintinių, tačiau daugelis jų taip pat gyvena gatvėse. Šios katės užmezga ištisą santykių sistemą su savo šeimininkais, kurios sudėtingumą mes tik pradedame suprasti.

Yra šalių, kuriose katės ir jų elgesys yra ne tik mokslinio susidomėjimo objektas, bet netgi savotiška manija. Pavyzdžiui, taip yra Turkijoje, kuri garsėja meile katėms. Stambule yra išskirtinai daug šių gyvūnų, įskaitant ir gatvėse. Jie yra šeriami ir jais rūpinamasi, todėl Stambulas pravardžiuojamas „Kačių miestu“.

Ankaros universiteto mokslininkai atliko kačių elgesio tyrimą, kurio rezultatai buvo paskelbti žurnale „Ethology“. Buvo įrašinėjamos dešimtims skirtingų šeimininkų priklausančios katės, siekiant nustatyti, kokius garsus gyvūnai skleidžia žmonėms, kaip dažnai ir kokiomis aplinkybėmis. Kitaip tariant: kaip katės miaukia?

Įrašų analizė rodo, kad šeimininkams grįžus namo po nebuvimo, katės jas pasitikdavo ne tik miauksėjimu, bet ir kitais garsais, tokiais kaip murkimas, čirpimas ir pan. Šeimininko įėjimas į namus pasirodo esąs itin svarbus momentas žmonių ir katės santykiuose, nes būtent tada gyvūnas išreiškia savo emocijas, susijusias su šeimininku.

Per pirmąsias 100 sekundžių po to, kai šeimininkas įėjo pro duris, katė skleidė nuo 1,8 iki 4,3 skirtingų garsų. Tai labai didelis ir stebinantis garsų skaičiaus neatitikimas.

Gilesnė šių garsų analizė kontekste leido nustatyti skirtumų kilmę. Lytis pasirodė esanti pagrindinis veiksnys. Įdomu tai, kad ne katės, o žmogaus, kuris ja rūpinosi.

Garsų, kuriuos katės skleidė grįžtantiems globėjams, skaičius ir tipas visiškai nesusiję su katės lytimi, amžiumi ar veisle. Jie priklausė nuo to, ar globėjas buvo vyras, ar moteris. Katės skleidė žymiai daugiau garsų vyrams nei moterims. Kodėl?

Nors tai nėra visiškai aišku, turkai iškėlė įdomią hipotezę. Jie mano, kad tai susiję su tuo, jog katės pripranta prie to, kad moterys lengviau supranta gyvūnų poreikius. Jos linkusios jais dažniau rūpintis, geriau vertina ir skaito jų emocijas, ir yra žymiai labiau linkusios su jais žaisti, atkreipti į juos dėmesį ir atsiliepti į jų šauksmus.

Kita vertus, vyrai tai darydavo rečiau, todėl katės tikėjo, kad jų atveju bendravimas turi būti stipresnis ir aiškesnis. Šnekamojoje kalboje kalbant, kad žinia būtų perduota.

Gali būti, kad katės šeimininkams reikia aiškesnių katės garsų, kad pastebėtų ir reaguotų į savo augintinių poreikius, o tai savo ruožtu sustiprina kačių polinkį naudoti tokius dirgiklius dėmesiui atkreipti, teigia tyrėjai.

Šie rezultatai gali būti plačiau pritaikomi augintinio ir jo globėjo bendravimui kitose namų aplinkose. Jie gali padėti mums geriau suprasti kačių emocijas ir tai, kaip jos jas išreiškia.

Tai dar vienas įrodymas, kad katės skaito žmonių elgesį, jį apdoroja ir geba prisitaikyti prie konkretaus žmogaus taip, kad gautų tai, ko nori.

Šis tyrimas taip pat patvirtina, kad katės nėra vienišos būtybės ir joms reikia žmonių. Ryšys tarp katės ir jos šeimininko yra neįtikėtinai stiprus, ne mažiau stiprus nei tarp šuns.