30 000 000 metų ramybės: kodėl ši sala vis dar virš vandens? Atsakymas jus nustebins

Milijonus metų Bermudų salynas „plūduriavo“, kas Atlanto vandenyne atrodė kaip anomalija. Dabar seismologai pagaliau išsprendė mįslę, kodėl ši vulkaninė sala, neaktyvi daugiau nei 30 milijonų metų, nenugrimzta atgal į vandenyną.

Atsakymas slypi ne karštose magmos plokštėse, o milžiniškoje, anksčiau nematytoje „uolienų plaustų“ sluoksnyje po jūros dugnu. Po Bermudų vandenyno pluta yra 20 kilometrų (12 mylių) storio uolienų sluoksnis.

„Po vandenyno pluta aptiktas maždaug 20 km storio uolienų sluoksnis, kurio iki šiol mokslininkai nebuvo tyrinėję“, – rašė JAV Karnegio mokslo instituto tyrėjai savo straipsnyje.

„Šis storas, mažesnio tankio uolienų sluoksnis po vandenyno pluta veikia kaip plūduriuojantis plaustas, kuris pakelia jūros dugną ir taip palaiko Bermudus virš vandens“, – pridūrė jie.

Įdomu tai, kad, skirtingai nei daugelyje kitų didelių jūros dugno pakilimų, Bermudų iškilimas, tikriausiai nėra palaikomas karštos magmos srovės ar gilios geoterminės anomalijos, o laikomas po pluta esančio storo plūduriuojančio uolienų sluoksnio.

Plūduriuojančios salos mįslė

Vulkaninės salos, tokios kaip garsioji Havajų grandinė, paprastai laikosi virš karštų, aktyvių magmos srovių, kurios stumia žemės plutą aukštyn.

Tačiau paskutinė didelė Bermudų išsiveržimo fazė įvyko prieš maždaug 30 milijonų metų. Geologiškai sala turėjo nugrimzti ir per ilgą laiką išnykti, kai po ja esanti litosfera atvėso. Nepaisant to, sala išliko, nes po ja esantis didelis, pastovus jūros dugno pakilimas palaiko ją virš vandens. Ši unikali struktūra greičiausiai paaiškina, kodėl Bermudų salos vis dar išsilaiko virš vandens net po dešimčių milijonų metų vulkanininio aktyvumo pabaigos.

Naudodamiesi seismine informacija iš nuolatinės stoties saloje, tyrėjai analizavo didelių pasaulinių žemės drebėjimų įrašus. Studijuodami, kaip seisminės bangos staiga keitė greitį, jie sukūrė detalią Žemės sluoksnių iki 50 km (31 mylia) po Bermudais vaizdą.

Mokslininkus nustebino unikalus milžinišką geologinis sluoksnis, įsiterpęs tarp vandenyno plutos ir kietos viršutinės mantijos. Šio sluoksnio storis siekia apie 20 kilometrų (12 mylių) ir jis išsiskiria iš to, kas buvo pastebėta po sala, esančia vidury tektoninės plokštės. Be to, šis milžiniškas sluoksnis veikia kaip „plūduriuojantis plaustas“, nes jis yra mažesnio tankio nei aplinkinė kieta viršutinė mantija, taip palaikydamas salos aukštį.

Plūduriuojančios struktūros susiformavimas

Manoma, kad šis sluoksnis yra sukietėjusių magmos ar mantijos uolienų likučiai, kurie įsiskverbė į plutą paskutinio Bermudų vulkaninio išsiveržimo metu. Kai ši medžiaga atvėso ir sukietėjo, susiformavo milžiniška plūduriuojanti struktūra, kuri praktiškai veikia kaip plaustas, laikantis visą salų kompleksą virš vandens.

Rašoma, kad šis 20 km storio plaustas pakėlė jūros dugną daugiau nei 500 metrų (1 600 pėdų), suteikdamas nuolatinį plūdrumą, reikalingą palaikyti salynui milijonus metų po jo vulkaninio iškilimo.

„Mes siejame sekančius tris sekliausius sluoksnius su ugnikalnio kalnu ir dviejų sluoksnių vandenyno pluta. Giliausias sluoksnis yra maždaug 20 km storio ir tikriausiai susiformavo vulkaniniu laikotarpiu arba netrukus po Bermudų susidarymo“, – apibendrino tyrėjai.

Šie tyrimų rezultatai buvo paskelbti žurnale Geophysical Research Letters.