Bermudų trikampio paslaptis. Naujas tyrimas

Bermudų trikampis Atlanto vandenyne jungia Jungtines Valstijas, Bermudų salas ir Puerto Riką.

Žurnale „Geophysical Research Letters“ paskelbtame naujame tyrime mokslininkai mano atradę priežastį, kodėl Bermudų salos niekada nenuskendo po to, kai prieš daugiau nei 30 milijonų metų baigėsi ugnikalnių aktyvumas.

Paprastai, kai ugnikalniai užgęsta, tektoninė plokštė pasislenka nuo giliosios mantijos karštosios vietos, o vėstanti pluta ir ugnikalnis lėtai grimzta.

Tačiau mokslininkai po vandenyno pluta Bermudų salų zonoje rado neįprastą uolienų sluoksnį, kuris kelia jas aukštyn.

Sluoksnio storis yra 20 km –niekada nebuvo matyta tokio storio panašaus sluoksnio visame pasaulyje.

Komanda, vadovaujama seismologo Williamo Frazerio iš Karnegio mokslo instituto ir Jeffrey Parko iš Jeilio universiteto, išanalizavo 396 tolimų žemės drebėjimų seismines bangas, kurios visos buvo pakankamai stiprios, kad siųstų per Žemę aiškias vibracijas.

Naudodamiesi šiomis bangomis, tyrėjai galėjo nupiešti vertikalų uolienų, esančių po Bermudais, vaizdą iki maždaug 50 km gylio. Vaizdas atskleidė storą uolienų sluoksnį, kuris yra mažesnio tankio nei jį supanti uoliena.

W. Frazeris paaiškino, kad paprastai mantija turėtų būti po vandenyno plutos dugnu.

„Tačiau ten yra kitas sluoksnis, esantis po pluta, tektoninėje plokštėje, ant kurios yra Bermudų salos“, – „Live Science“ sakė jis.

Ten vandenyno pluta yra aukštesnė už aplinkinę, iškilusi vandenyne maždaug 500 metrų virš jūros dugno. Šis atradimas rodo, kad paskutinis ugnikalnio išsiveržimas galėjo į plutą įstumti mantijos uolieną, kur ji užšalo ir virš vandenyno dugno sukūrė plausto formos struktūrą.

Šio sluoksnio kilmė nėra tiksliai aiški, tačiau tyrimo bendraautorius Jeffrey Parkas „Brighter Side of News“ sakė, kad „dalis magmos galėjo sustoti po Moho (mantijos ir plutos riba), o ne išsiveržti, laikui bėgant sukurdama mafinį plutoną“.

„Mes nustatėme, kad po Bermudais kylantys lakiųjų medžiagų turtingi lydalai taip pat galėjo efektyviai išeikvoti ir modifikuoti viršutinę mantiją, palikdami lengvesnes liekanas“, – pridūrė jis. „Kita galimybė – metasomatinis požeminis sluoksnis, kai karšta apvelingo medžiaga įskelia plutą, įleidžia jūros vandenį ir iš dalies paverčia mantiją serpentinine.“

„Bermuduose vis dar yra šios medžiagos, likusios nuo aktyvaus vulkanizmo laikų, kuri gali padėti išlaikyti šią aukšto reljefo zoną Atlanto vandenyne“, – „Live Science“ sakė Sarah Mazza, Masačusetso Smitho koledžo geologė, kuri nedalyvavo šiame darbe.

„Esame teritorijoje, kuri anksčiau buvo paskutinio superkontinento širdis, ši vieta unikali.“