Vokietija atvėrė Pandoros skrynią: pramonės laukia mirtinas smūgis ir negrįžtamas žlugimas

Europos pramonės egzaminas: ar Berlyno buntas prieš ETS taps „žaliuoju“ skydu, ar ekonomine savižudybe?

Europos Sąjungos klimato politikos pamatas – apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ETS) – išgyvena didžiausią pasitikėjimo krizę nuo pat jos sukūrimo. Tai, kas dešimtmečius buvo Briuselio pasididžiavimas ir pagrindinis ginklas kovoje su emisijomis, šiandien virto karštu politiniu mūšio lauku. Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo atviras raginimas stabdyti arba iš esmės peržiūrėti šią sistemą atvėrė Pandoros skrynią: prie Berlyno kritikos choro akimirksniu prisijungė Paryžius, Praha bei Belgija, o rinkose kilo tikra panika.

Trumpai: ETS sistemos paralyžius

• Berlyno kirtis: Vokietija oficialiai suabejojo „oro mokesčio“ prasme, sukeldama grandininę reakciją visoje ES.
• Kainų nardymas: Taršos leidimų kaina biržoje smigo žemiau 70 eurų ribos – rinka nebetiki sistemos stabilumu.
• Biudžeto skylės: Paaiškėjo, kad valstybės narės dekarbonizacijai skiria vos 5 % pajamų, o likusius milijardus tiesiog „praėda“.
• Pramonės egzodas: Lyderiai baiminasi, kad per brangus CO2 privers gamyklas bėgti iš Europos neatsigręžiant.

Kodėl taršos leidimai tapo akmeniu po kaklu?

ETS sistemos principas „teršėjas moka“ skamba teisingai, tačiau teorija atsimušė į žiaurią realybę. Kai vienos tonos CO2 kaina tampa neprognozuojama, o energetikos ištekliai Europoje išlieka brangūs, Senojo žemyno pramonė pradeda dūsti. Vokietijos chemijos ir inžinerijos gigantai rėžia tiesiai: mes negalime konkuruoti su JAV ar Kinija, kol esame apkrauti mokesčiais, kurių kiti pasaulio žaidėjai tiesiog neturi.

Dar daugiau alyvos į ugnį įpylė faktas, kad valstybės iš ETS surinktus milijardus naudoja ne technologiniam šuoliui, o biudžeto skylėms lopyti. Tai ne tik pakirto pasitikėjimą „Žaliuoju kursu“, bet ir privertė investuotojus bėgti iš CO2 rinkos. Šiandien Europa stovi kryžkelėje: arba radikali reforma kovo mėnesį, arba galutinis pramonės egzodas.