Lėtūnai turėjo būti nesunaikinami. Jie atrado vandens meškučių silpnąją vietą

Tačiau mokslininkai atrado, kad jie nėra tokie nesunaikinami, kaip atrodo. Naujos analizės, naudojant imituotas Marso paviršiaus sąlygas, rodo šių būtybių silpnąją vietą. Tyrimas turėjo platesnį kontekstą ir pateikė svarbių išvadų būsimoms kosminėms misijoms ir planetų apsaugos programoms.

Lėtūnai (Tardigrada), kitaip vadinami „vandens meškučiais“ arba samanų paršiukais, jau seniai traukia mokslininkų dėmesį. Šie mikroskopiniai padarai gali išgyventi visišką dehidrataciją, ekstremalią hipotermiją iki beveik absoliutaus nulio, dideles radiacijos dozes ir iki 150 laipsnių Celsijaus temperatūrą. Be to, jie netgi gali išgyventi praėję per sraigės virškinimo sistemą, išlikdami pajėgūs išgyventi ir daugintis.

Tęsiami tyrimai, skirti įvairioms aplinkoms, kuriose gyvena vandens meškučiai, taip pat jų nepaprastiems prisitaikymo gebėjimams ir savybėms. Mokslininkai atliko lėtaūsių tyrimą aplinkoje, kuri yra Marso regolito, puraus uolienų sluoksnio, dengiančio planetos paviršių, rekonstrukcija. Jie nustatė, kad regolito sudėtis neigiamai veikia šiuos gyvūnus.

Marso paviršių dengia plonas regolito sluoksnis, daugiausia sudarytas iš bazalto ir jo dūlėjimo produktų. Manoma, kad išorinis sluoksnis yra labai smulkių dulkių pavidalo geležies oksidas. Tarptautiniame astrobiologijos žurnale paskelbtame tyrime JK, JAV ir Lenkijos universitetų mokslininkai laboratorijoje rekonstravo dvi Marso regolito versijas ir į mėginius įterpė lėtūnus.

Rezultatai parodė, kad nors šie organizmai gali išgyventi ekstremaliomis sąlygomis Žemėje ir net kosmose, sąlygos Marso paviršiuje gali būti nepalankios. Šių itin atsparių gyvūnų aktyvumas gerokai sumažėjo, kai jie buvo patalpinti į atkurto Marso regolito mėginius, o tai rodo kenksmingų komponentų buvimą. Regolito plovimas vandeniu prieš įleidžiant lėtūnus turėjo teigiamą poveikį: šis apdorojimas pašalino kai kuriuos toksiškus elementus, o vandens meškučiai grįžo prie įprasto aktyvumo.

Tyrėjai pabrėžia, kad planuojant siųsti žmones už Žemės ribų, būtina ištirti nežemiškos aplinkos poveikį žmonėms ir žmonių – tai aplinkai. Lėtūnai gali suteikti realių įžvalgų apie tai, kaip žmonės galėtų pritaikyti nežemiškus išteklius kosmoso tyrimams, pabrėžia tyrėjai. Mokslininkai analizuoja, ar regolitą galima naudoti pasėliams auginti ir savarankiškoms bendruomenėms kurti, taip pat ar jame yra kenksmingų medžiagų. Šios žinios padės užtikrinti būsimų misijų saugumą ir apsaugoti kitus pasaulius nuo užterštumo iš Žemės.

Lėtūnų eksperimentas rodo, kad Marso dirvožemis gali vienu metu slėpti gyvybei pavojingus pavojus ir potencialiai veikti kaip natūralus apsauginis barjeras nuo Žemės taršos – tai pagrindinis principas, siekiant apsaugoti nežemišką aplinką nuo žmonių ir jų technologijų keliamos taršos. Pasak tyrėjų, naujas atradimas yra „mažas žingsnis milžiniško žmonijos šuolio link“.

„Regolitas akivaizdžiai nėra vienintelis elementas“, – teigė Pensilvanijos valstijos universiteto Altoonoje profesorius Corienas Bakermansas. „Tačiau mes pradedame analizuoti šios bendros sistemos komponentus, kurių kiekvienas gali būti trūkumas arba privalumas platesniam planetos apsaugos supratimui.“