Po Afrika ir Ramiuoju vandenynu slypi kažkas milžiniško. Jie veikia kaip nematomas skydas, saugantis gyvybę

Kalbame apie vadinamuosius „blobus“ (angl. blobs) – masyvias struktūras, slūgsančias Žemės mantijos ir branduolio riboje. Dešimtmečius jie buvo geologinė mįslė, kurią dabar mokslininkai pradeda įminti. Pasirodo, jų egzistavimas gali būti labai svarbus palaikant magnetinį lauką – mūsų nematomą skydą nuo kosminės spinduliuotės.

Milžiniškos struktūros giliai po paviršiumi

Oficialiai vadinami didelėmis bazinėmis apatinės mantijos struktūromis, šie „blobai“ yra po Afrika ir Ramiuoju vandenynu. Juos aptikti pavyko tik seismologijos dėka – žemės drebėjimų bangos, keliaudamos per šias sritis, gerokai sulėtėja, o tai rodo, kad jų tankis arba sudėtis skiriasi nuo supančių uolienų. Tai tartum Žemė turėtų vidaus organus, kurių negalime tiesiogiai ištirti, o tik „pasiklausyti“ jų aido.

Tačiau naujausios analizės pateikia konkrečius duomenis. Tyrimai rodo, kad šie dariniai yra akivaizdžiai karštesni už juos supančią mantiją. Negana to, atrodo, kad jie aktyviai veikia procesus, vykstančius skystame išoriniame branduolyje, kuris yra atsakingas už globalaus magnetinio lauko generavimą. Šis atradimas verčia mus iš naujo apmąstyti Žemės gelmių dinamiką ir jos magnetinės apsaugos šaltinius.

Kaip „blobai“ formuoja magnetinį lauką

Žemės magnetinis laukas, arba geodinama, susidaro dėl išlydyto geležies ir nikelio konvekcijos išoriniame branduolyje. Šis besisukantis metalo vandenynas generuoja elektros sroves, o šios savo ruožtu – magnetinį lauką. Būdami karštesni, „blobai“ veikia kaip šiluminės antklodės. Jie izoliuoja po jais esančią branduolio sritį, sulėtindami šilumos nutekėjimą aukštyn, mantijos link.

Dėl to po šiomis struktūromis susidaro stagnacijos zonos, kuriose skystas metalas juda lėčiau arba visai nejuda. Šios santykinai nejudančios sritys veikia kaip ekranas, iš dalies slopinantis giliau generuojamą magnetinį signalą. Tai galima palyginti su tuo, kaip metalinis skydas paveikia radijo signalą. Pasauliniu mastu tai lemia būdingų, ilgalaikių anomalijų magnetiniame lauke atsiradimą, kurios yra susietos su konkrečiomis geografinėmis ilgumomis.

Įrodymai, užrašyti uolienose ir skaitmeninėse simuliacijose

Lūžį suprantant šį ryšį atnešė dviejų visiškai skirtingų tyrimo metodų sujungimas. Viena vertus, mokslininkai ištyrė paleomagnetizmą, tai yra senovės magnetinio lauko krypties „įrašą“, išlikusį senovinėse uolienose. Prieš 250 milijonų metų susidariusių mėginių analizė atskleidė aiškų modelį – lauko kryptis sistemingai keitėsi priklausomai nuo geografinės ilgumos.

Kita vertus, pažangios kompiuterinės geodinamos proceso simuliacijos patvirtino šį modelį. Modeliuodami scenarijų, kuriame „blobai“ praleidžia šilumą dvigubai lėčiau nei likusi mantijos ir branduolio riba, tyrėjai gavo virtualų magnetinį lauką su identiškomis, išilginėmis anomalijomis.

Simuliacijos rezultatų atitikimas paleomagnetiniams duomenims yra per geras, kad tai būtų galima laikyti atsitiktinumu. Tai stiprus argumentas, patvirtinantis, kad mantijos nevienalytiškumas jau šimtus milijonų metų bent iš dalies diriguoja Žemės magnetizmui.

Įdomu tai, kad modeliai taip pat rodo stabilizuojantį šių struktūrų vaidmenį. „Blobai“ gali padėti magnetiniam laukui greičiau atgauti visą jėgą po periodinių susilpnėjimų ir ašigalių susikeitimų.

Nors tiesiogiai patvirtinti šią hipotezę bus nepaprastai sunku, perspektyva yra intriguojanti. Šie paslėpti, paslaptingi dariniai gali ne tik formuoti lauką, bet ir užtikrinti jo ilgalaikį atsparumą. Tai parodo, kokia sudėtinga ir daugiasluoksnė sistema yra mūsų planeta – mechanizmai, lemiantys jos tinkamumą gyvybei, gali slypėti tose vietose, apie kurių egzistavimą vos numanome.