Lietuvos miškuose vis dar gausu augmenijos ir gyvūnijos, o kai kuriose šalies vietose pavyksta išgirsti vilko staugimą ar pamatyti lūšies pėdas. Vis dėlto nuolat didėjant miškų naudojimui kyla grėsmė tai įvairovei, kurią turime. Didžioji dalis mūsų miškų nėra natūralūs, jie formuoti taip, kad atitiktų žmogaus poreikius – augintų kuo daugiau kokybiškos ir pramonei reikalingos žaliavos. Nemažai sengirėms būdingų rūšių gebėjo išlikti kraštovaizdyje, kurį formuoja ūkiniai miškai, tačiau kitos augalų, gyvūnų ir grybų rūšys išnyko arba jų gausa smarkiai sumažėjo. Dėl miškų naudojimo keitėsi rūšių balansas: atvirų vietų ir miško pakraščių bei jaunų medynų rūšių daugėja, miško glūdumos ir brandžių miškų organizmų įvairovė nyksta.